Gyvenimas – nenuspėjamų atradimų kelionė

Gyvendama Maltoje Mantė kiekvieną dieną jaučia atostogas. (Pirmame plane merginos vaikinas, Maltos salos pilietis).

Rudenį kalbinau širvintiškę Jolantą Tytmonaitę-Moore, kuri jau penkiolika metų gyvena Airijoje ir yra pilnai įsiliejusi į tos šalies gyvenimo kultūrą.

Tad šį kartą nutariau pasišnekučiuoti su viena iš jos dukrų – Mante Kudabaite. Įdomu išgirsti emigracijos istoriją kitomis akimis. Juk Mantei tuo metu buvo vos dvylika metų ir ji neturėjo galimybės rinktis, nes bet kokiu atveju vaikai nori būti šalia tėvų, jausti glaudų tarpusavio ryšį bei nuolatinį rūpestį. Pradinėse klasėse mergina parašė laišką, kad po dvidešimties metų vis dar gyvens Širvintose, turės daug vaikų ir taps gydytoja. Tačiau prabėgo beveik šešiolika metų, kai mergina nebegyvena ne tik Širvintose, bet ir Lietuvoje. Tad kviečiu iš arčiau susipažinti su buvusia mūsų krašto gyventoja Mante, pažvelgti, kaip jos gyvenimas klostėsi visus tuos metus ir sužinoti, kodėl mergina paliko Airijos šalį išsikraustydama gyventi į Maltos salą.

-Kiek tau buvo metų, kuomet išvykai gyventi į Airiją? Kokias emocijas tuo metu išgyvenai?

-Mano tėvai išvažiavo pirmi. Mes su sesėmis likome gyventi kartu su močiute. Tuo metu buvo labai sunku, nes trūko tėvų artumo, nuolatos jų ilgėjomės. Tie metai buvo patys ilgiausi mano gyvenime. Jei gerai pamenu, tai buvau dvylikos metų paauglė.
Galiausiai atėjo ta diena, kai mūsų atvažiavo pasiimti mama. Kantriai laukėme tos dienos. Pamenu pirmą rytą naujoje šalyje – viskas atrodė taip keistai.

Anglų kalbos mokėmės privačiai dar gyvendamos Lietuvoje, bet supratau, kad ne itin pavyko to išmokti ir tikrai bus sunku bendrauti naujoje mokykloje. Visą tai kėlė siaubą, tačiau pavyko tą baimę nugalėti. Manau, kuo esi vyresnis – tuo sunkiau perlipti per save, nes vaikams yra kiek lengviau susidraugauti su įvairiomis baimėmis.

-Kaip sekėsi adaptuotis naujoje šalyje: išmokti kalbą, susirasti draugų, pritapti mokykloje, prisitaikyti prie vietinių kultūros?

-Kadangi tėvai išvažiavo su draugais, tai mes turėjome šiek tiek pažįstamų iš Lietuvos, kol pradėjome lankyti mokyklą, kurioje susibičiuliavome ne tik su vietiniais vaikais, bet ir su atvykusiais iš Lenkijos, Latvijos bei Rusijos. Kartu mokytis anglų kalbos sekėsi kur kas geriau.

Tačiau pirma diena mokykloje buvo tikrai baisoka. Viskas atrodė kitaip nei Lietuvoje. Turėjome dėvėti uniformas, ko tuo metu dar nebuvo Lietuvos mokyklose. Lankėme nedidelę vieno aukšto mokyklėlę, primenančią buvusį Širvintų lopšelį-darželį „Buratinas“. Kai sužinojau, jog su dvyne seserimi būsime skirtingose klasėse – mane ištiko šokas. Nežinojau, kaip viena išgyvensiu tarp airių, kurie turi ganėtinai gilų anglų kalbos akcentą ir kalba labai greitai. Tačiau pasisekė, nes pasodino su šaunia mergina. Ji man kiekvieną dieną padėjo suprasti mokytojos kalbą. Nebuvo lengva, bet bėgo dienos ir per metus pavyko pilnai įsisavinti naują kalbą. 

Mažosios širvintiškės. Kairėje Mantė, šalia jos – dvynė sesuo Eigirdė, viduryje – mažoji Skirmantė.
Dvynių pasivaikščiojimas kalvotomis Airijos vietovėmis. Sesės jaučia ypatingai artimą tarpusavio ryšį.
Airijoje mergina išbandė įvairiausias profesijas. Viena jų – „Ryanair“ avialinijų įgulos palydovė.
Mantės asmenukė su nuotaka mama.
Salos pakrantėse nusidriekia įspūdingi paplūdimiai, kuriuose mergina randa ramybės šaltinį po dienos darbų.

-Kas tave labiausiai stebino Airijoje? Kas buvo neįprasto, su kuo sekėsi sunkiausiai susigyventi?

-Airija nuostabi šalis. Labiausiai mane žavėjo vietinių gyventojų gerumas ir empatija. Nors buvome svetimšaliai, bet jie labai šiltai mus priėmė. Vaikštinėjant miesto gatvėmis visi sveikinasi, jei netyčiomis atsitrenkia ar paliečia – sustoja ir atsiprašo, lyg būtų tikrai kažką blogo padarę. Myliu Lietuvą, bet žmonės Airijoje mielesni ir geresni. 

-Kaip apibūdintum airių tautybės gyventojus?

-Tauta, kuri tikrai moka linksmintis. Jie pašėlę, draugiški, sąžiningi žmonės, kurie niekada nepaliks bėdoj.

-Ko labiausiai pasiilgsti iš Lietuvos? Kaip dažnai tenka grįžti?

-Labai pasiilgstu Lietuvos, ypatingai šaltos žiemos ir karštos lietuviškos vasaros maudynių ežeruose kartu su seneliais bei draugais. Pasiilgau pasivaikščiojimų po Lietuvos miškus, nes man labai patikdavo kartu su seneliais grybauti. Lietuvos prisiminimai man labai mieli. Kadangi dar buvome vaikai, tai smagiai leisdavome laiką ir turėjome daug įvairiausių pramogų.

-Kokiomis veiklomis užsiimdavai Airijoje ir apie kokį profesinio kelio pasirinkimą galvojai?

-Kai baigiau mokyklą, tai mano galvoje dar švilpė vėjai. Buvo sunku nuspręsti, ką toliau mokytis, kad tikrai patiktų.

Kiek vėliau su sese nusprendėme mokytis turizmo ir avialinijų. Po kursų įsidarbinome lėktuvų įgulos palydovėmis. Per kelis metus pakeičiau daug profesijų. Teko būti vestuvių planuotojai ir netgi mokiausi medicinos srityje.

-Kodėl nusprendei persikelti į Maltą? Kiek laiko jau gyveni šioje šalyje ir kuriame mieste esi įsikūrusi?

-Gyvendama Airijoje pajutau, kad man trūksta šiltų orų ir saulės. Į Maltą pirmą kartą skridau atostogauti, 2015-ųjų metų vasarą. Iš karto pamilau šią šalį ir vis sakydavau, kad ateis laikas, kai čia gyvensiu, nors pradžioje tai atrodė neįmanoma. Tad 2017-tų metų vasarą dar kartą nuvykau atostogų į šią šalį. Tuomet slėgė liūdesys, kai teko grįžti namo į Airiją. Vis galvojau apie visko metimą ir kraustymąsi į Maltą. Paskutinę atostogų dieną gavau žinutę iš vaikystės draugės Ievos, su kuria Širvintose gyvenome kaimynystėje. Ji paklausė, ar aš vis dar esu Maltoje, nes norėjo susitikti. Buvau nustebusi, nes nė neįtariau, kad čia gyvena mano geriausia vaikystės draugė. Tačiau mūsų pokalbis baigėsi tuo, kad su giliu liūdesiu jai atsakiau, jog atostogos baigėsi ir galbūt susimatysime kitą kartą.

Grįžusi nusprendžiau jai parašyti ir pasiteirauti apie gyvenimo sąlygas Maltoje, ar ten lengva įsikurti, susirasti darbą bei būstą. Tad ji man daug padėjo, net pasiūle kartu su ja apsigyventi. Galiausiai, viską apsvarsčiusi, po kelių dienų nusprendžiau nusipirkti bilietą tik į vieną pusę ir pradėti naują gyvenimo etapą. 

Jau praskriejo treji metai, kaip gyvenu šioje šalyje. Esu įsikūrusi Buggiba miestelyje ant jūros kranto. Kiekviena diena – lyg atostogos. Žiemos čia nėra labai šiltos, bet ir nešaltos. Nuo ankstyvo pavasario iki spalio pabaigos orai nepakartojami, vos keli žiemos mėnesiai yra vėsoki, bet po tokių karščių jie netgi tampa labai laukiami.  

-Papasakok plačiau apie gyvenimą Maltoje.

-Man ši šalis yra nuostabi. Vietiniai gyventojai draugiški, linksmi, atsipalaidavę ir besimėgaujantys gyvenimu. Nors nepasakyčiau, jog labai mėgsta turistus, bet juos gerbia. Linkę bendrauti tiek angliškai, tiek maltiečių kalba. Jie puoselėja savo tradicijas ir rengia įvairiausius festivalius bei šventes. 

Malta garsėja ne tik nardymu, žymiomis architektūrinėmis vietovėmis, garsiais festivaliais, bet ir yra populiari kino industrijos vieta. Dramatiškos Maltos uolos, nuostabus kraštovaizdis bei senoviniai pastatai yra puikus daugelio vaidybinių filmų ir TV laidų fonas.

Čia apstu įvairiausių šalių virtuvių: itališka, airiška, ispaniška, indų, kinų ir dar daug kitų. Maistas yra pasakiško skonio. Dažnai išeiname į miestą atsigerti kokteilių, pasilinksminti, nes čia labai daug barų, vos ne ant kiekvieno kampo. 

-Kuo užsiimi šiuo metu?

-Dirbu su nekilnojamu turtu, bet planuoju keisti šią profesiją ir grįžti prie vestuvių planavimo pozicijos.

-Ar dažnai tenka keliauti? Kokias šalis jau esi aplankiusi ir kuri paliko didžiausią įspūdį?

-Kadangi draugas yra maltietis, tai jis vis nori kažkur išvažiuoti. Per pastaruosius metus aplankėme didžiąją dalį Italijos (Sicilija, Tuscany, Florence, Pisa). Didžiausią įspūdį paliko Tuscany, nes ten šventėme įspūdingas bei prabangias draugų vestuves.

-Ar palaikai ryšį su vaikystės draugais iš gimtojo miesto? Kaip manai, atstumas išskiria ar suartina?

-Turiu labai daug draugų iš vaikystės Facebook’o paskyroje, tad kartais susirašome, pasisveikiname ir tiek. Kadangi Lietuvą palikome dar būdamos vaikais, tai labai sunku per atstumą išlaikyti glaudų tarpusavio ryšį, juolab kai išmaniosios technologijos atsirado ganėtinai vėliau. Per tą laiką visi labai pasikeitėme ir susikūrėme skirtingus gyvenimus.

-Kiek laiko draugauji su savo antrąja puse? Ar nesusiduriate su kultūrų skirtumais? Kaip sprendžiate iškilusias problemas? Ar niekada nesvarstei apie draugystę su lietuvaičiu?

-Kartu esame beveik 2 metus. Jis yra nuoširdus, rūpestingas ir linksmas vaikinas. Esame labai laimingi.

Jo kalbos dar nelabai suprantu, nes su draugais dažniausiai bendrauja vietinių kalba, bet man tai netrukdo. Anaiptol, klausydamasi jų, išmokstu kelis naujus žodžius. 

Jei santykiuose kyla kokios problemos, tai bandome susėsti, racionaliai pakalbėti bei surasti kompromisą. Dar nėra buvę, kad nusisuktume į skirtingas puses ir vienas su kitu nekalbėtume.

Kadangi per šį gyvenimo svetur laiką nesutikau nė vieno malonaus lietuvaičio, tai net nesusimąsčiau apie tai. Nežinau, bet mane labiau traukia svetimšaliai. Matyt, aš ir pati jau gerokai pasikeitusi, atitolusi nuo lietuviško identiteto.

-Kokie artimiausi gyvenimo planai? Malta šalis, kurioje planuoji pasilikti ilgam laikui?

-Į šį klausimą galiu tvirtai bei teigiamai atsakyti. Noriu gyventi Maltoje ir niekada iš čia neišvažiuoti. Kadaise Australija buvo mano svajonių šalis, bet Maltoje jaučiuosi kaip karalienė. Vienas didžiausių norų – pradėti vestuvių planavimo verslą Maltos salos lankytojams, gal net poroms iš Airijos ar Lietuvos. Esu įsitikinusi, kad šie planai virs realybe.

-Ko palinkėtum savo gimtojo miesto gyventojams?

-Neseniai lankiausi Širvintose ir likau sužavėta tvarkomo miesto vaizdais. Smagu, kad kažkas taip rūpinasi mūsų gimtuoju kraštu. Labai myliu Lietuvą bei savo gimtąjį miestą ir tikrai to niekada nepamiršiu. Linkiu visiems didžiulio pozityvo. Kviečiu apsilankyti nuostabioje Maltos saloje ir tokiu būdu leisti sau pailsėti nuo kasdienių darbų.

Kalbino Odeta Bagdžiūnė
Nuotraukos iš asmeninio Mantės albumo

Sending
Skaitytojų įvertinimas
4.2 (5 įvert.)
scroll to top
error: Kopijuoti negražu!
+