Greta Skaraitienė ir 100 tikrų žmonių portretų

Žymus vokiečių filosofas Johanas Volfgangas Gėtė yra įprasminęs mintį, kad negera žmogui likti vienam, o, ypač dirbti atsiskyrusiam, nes žmogui, kuris nori pasiekti daugiau, reikia dėmesio ir moralinės paramos iš kito. Tad kaip yra iš tiesų?

Greta Skaraitienė rytoj Širvintose pristatys savo darbų parodą

Mielas skaitytojau. Ar kasdienėje rutinoje, nuolatiniame bėgime, laiko stokoje, darbų kiekio apgultyje, šurmuliuojančioje eismo spūstyje dažnai susimąstai apie glaudesnį tarpusavio ryšį ne tik su artimaisiais, bet ir su sutiktais gyvenimo praeiviais? Juk būna momentų, kai pavargstame nuo mus supančios tuštybės bei žėrinčių parduotuvių vitrinų ir tokiomis akimirkomis taip norisi supratimo, nuoširdaus bendravimo, gražaus žodžio ar tikro, jausmų pripildyto apsikabinimo.

Būtent šiuos aspektus pabrėžia vieno populiariausių Lietuvoje žurnalo „Žmonės“ fotografė Greta Skaraitienė. Vasario 5 dieną Širvintų kultūros centre ji atidarys parodą „100 tikrų žmonių portretų“.

Greta fotografijos amatu užsiima daugiau nei 30 metų. Visada jautusi aistrą dailei, pasirinko fotografiją, kurioje taip pat yra labai daug dailės elementų: vizija, apšvietimas, kontrastai ir pan. 1996 metais moteris pradėjo dirbti Vilniuje leidžiamame laikraštyje „Sostinė“. Ilgą laiką Greta fiksavo Vilniaus gatves, ryškino miesto architektūros subtilybes, kol pagaliau suprato, jog jai vis dėlto įdomus žmogus, viskas, kas su juo susiję, ir pasinėrė į žurnalinę fotografiją. Tad daugiau nei 10 metų galima grožėtis jos įamžintais žmonių portretais žurnale „Žmonės“.

Fotografė taip pat ne kartą buvo kitoje objektyvo pusėje

Greta Skaraitienė
Gretai nėra itin malonu būti kitoje objektyvo pusėje, ko nepasakytum, žiūrint į šį fotografės portretą.

Pati Greta sako, kad žmonės būna patys tikriausi, kai nesistengia niekam patikti, nebando atlikti jokio vaidmens ar įsisprausti į tam tikrą įvaizdį. Ji teigia, jog nesurežisuotai fotografijai nereikia ruoštis, puoštis ir darytis šukuosenos, net nereikia pozuoti. Tačiau neslepia to, kad žmogus vos pastebėjęs fotoaparato objektyvą – įsitempia per sekundės dalį ir jo esybė pasislepia už grimasos. Fotografė taip pat ne kartą buvo kitoje objektyvo pusėje, kuomet suprato, jog tai nėra lengva ir ši rolė sunkiai įsivaizduojama jos gyvenime.

-Buvimas kitoje objektyvo pusėje padėjo suprasti, kad kartais per ilgai kankinu savo modelius, – šmaikštauja pašnekovė. Sunkiausiai būna su nepažįstamais, pirmą kartą sutiktais žmonėmis, nes reikia bent kažkiek juos atverti, bent kelias minutes su jais pabendrauti, kartais nuraminti, o svarbiausia – neskubėti fotografuojant. Tokiu būdu užmezgamas tarpusavio ryšys, žmogus atsipalaiduoja ir laisviau jaučiasi prieš objektyvą. Juk kiekvienas nori būti gražus, o fotografų misija – per tam tikrą sekundės dalį pamatyti, kaip geriausiai galima atskleisti žmogaus asmenybę.

Greta Skaraitienė užsibrėžė sugauti 100 akimirkų

Greta teigia, jog autentiškos akimirkos labai trumpos, trapios ir retos. Tad 2018 metais, kuomet Lietuva minėjo šimtąsias metines, ji užsibrėžė sugauti 100 tokių akimirkų – po vieną už kiekvienus Lietuvos šimtmečio metus. Pati autorė siekė išlikti maksimaliai tikra – rimta, kartais šiek tiek padūkusia bei į daugelį gyvenimo aspektų žvelgianti su humoru.

-Norėjau tiesiog gyventi ir dirbti savo darbą, kaip tai darau kasdien jau daugelį metų, leisdama naujajam sumanymui organiškai įsilieti į kasdienybę. Jokių susitarimų ir pasiruošimų – tik tai, ką per metus atneš pats gyvenimas. Jokios atskiros platformos – portretai ir jų aprašymai paprasčiausiai įsiterpdavo tarp kitų mano socialinio tinklo profilio įrašų. Pati sau pažadėjau spustelėti fotoaparato mygtuką tuomet, kai tai lieps širdis, o ne protas, kad nepradėčiau specialiai ieškoti projektui tinkamų veidų, – išgyventais prisiminimais dalijasi Greta.

Supa daug puikių žmonių

Mums besišnekučiuojant moteris atviravo, jog būdavo net ir kelios savaitės, kuomet neįamžindavo nei vieno žmogaus portreto, tačiau dėl to neišgyveno, neteisė, nekaltino savęs, kad gali per metus nespėti, nes tuo momentu tiesiog nejautė širdies balso ir negalėjo nusižengti svarbiausiam prioritetui – pajausti sutiktą žmogų. Ji stebėjosi tuo, jog atsirado tokių, kurie rašė ir patys siūlė atsiųsti nuotraukas projektui ar norėjo būti fotografuojamais. Tai tik įrodo, kad žmonėms vis dėlto labai trūksta dėmesio, žinomumo ir dažniau reikia atsigręžti vieniems į kitus, įkvėpti kitą ištariant gerą žodį.

-Mane supa daug puikių žmonių, kuriais žaviuosi, myliu, palaikau, mokausi iš jų ir užkrečiu teigiama energija. Jų nereikėjo gaudyti, norint nufotografuoti, o profesiniai susitikimai atnešė dar daugiau naujų veidų ir įkvepiančių pažinčių, – džiaugiasi pašnekovė.

Pirmoji – Daiva Drakickaitė

Pirmuoju Gretos tikru žmogumi tapo Daiva Drakickaitė – moteris, kurios širdyje tiek daug meilės, kad jos užtenka ne vienam globojamam vaikučiui.

„Skaičiau interviu ir ašaros riedėjo. Kas bus šimtasis, taip pat nežinojau, bet likimas suvedė su Valentinu Masalskiu – tiek filosofijos ir pamąstymų apie gyvenimą per tokį trumpą susitikimą dar niekada nebuvau gavusi. Džiaugiausi, kad aktorius, nes teatrą dievinu.“

Tai, anaiptol, nėra vienintelis fotografės projektas. 2004 metais personaline paroda „Pilvai“, kuri eksponuota „Rotundos“ galerijoje bei LSMU Akušerijos ir ginekologijos klinikoje, siekė perteikti besilaukiančių moterų išgyvenamas emocijas, jausmus bei nepakartojamas akimirkas, kuo leido gyvenimas džiaugtis ir pačiai autorei. Ji yra nuolatinė Lietuvos spaudos fotografų klubo rengiamo konkurso „Auksinis kadras“ dalyvė bei nominantė.

Vyras irgi fotografas

Kadangi Gretos vyras taip pat užsiima fotografijos menu, tai fotoaparatas yra neatsiejama jų gyvenimo dalis, lyg penktasis šeimos narys. Netgi vykstant atostogauti yra svarstoma, ar imti su savimi fotoaparatą. Bet, galiausiai, šeima nusprendžia, jog neįmanoma be jo, nes būtina įamžinti visas akimirkas, tiesiog gyvenimą imi matyti kadrais, fotografija tampa gyvenimo būdu.

„Mano svajonė, kad kiekvienas turėtų savo šeimos fotografą. Mėgstu fotografuoti siužetinius, vidinį žmogaus pasaulį atskleidžiančius portretus, fiksuoti asmenines šventes ar kurti šeimos gyvenimo foto kronikas.“

Greta Skaraitienė : „Žmogus mūsų gyvenime atsiranda ne be priežasties“

Moteris įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus susikuria savo laimę bei gali ją įžvelgti kiekviename gyvenimo momente, kiekvienoje, net ir pačioje mažiausioje jo smulkmenoje.

„Šis projektas buvo dovana sau, o ši paroda – dovana Jums, kad sekėte, laukėte naujų portretų, rašėte palaikymo žinutes ir neleidote sustoti bei įkvėpėte perkelti projektą iš virtualios erdvės į ekspozicijų salę.

Tad labai kviečiu visus žmones ateiti į parodos atidarymą, apžiūrėti portretus, būtinai paskaityti jų aprašymus ir, galbūt, išgyventi tą jausmą bei emociją drauge su manimi.

Labai norėčiau, kad Jūs patys susidėliotumėte savo žmonių 100-tuką tarp savo artimų žmonių, giminių, draugų ar sutiktų praeivių. Suraskite, kas kiekviename žmoguje yra gera ir ką jis išspinduliuoja kitiems.

Manau, kad kiekvienas sutiktas žmogus mūsų gyvenime atsiranda ne be priežasties. Jis turi tam tikrą misiją, kuri įvyko, ar dar įvyks. Man taip nutiko su vienu iš 100-tuko herojų – Aleksandru Makejevu. Parodos atidarymo metu vyks jo koncertas ir jis pristatys savo naują vinilinę plokštelę.

Greta Skaraitienė ir Aleksandras Makejevas.
Aleksandras Makejevas – vienas iš 100-tuko herojų, kuris į Gretos gyvenimą atkeliavo bendrauti, bendradarbiauti ir įprasminti nenutrūkstamą pažintį.
Ant tiltelio su Aleksandru.
Nors tą dieną kaulus kaustė siaubingas šaltis, bet fotosesijos metu išgyventos emocijos visą tai nugludino į tolimiausius atminties vingius.

Tai įprasmina mūsų pažintį, kuri bendrais projektais nenutrūkstamai tęsiasi.

Turbūt nebėra nei vieno žinomo žmogaus, kurio nebūčiau fotografavusi, bet jei, kuris tikras žmogus nepateko į mano objektyvą, tai tik todėl, kad per metus mūsų keliai nesusikirto. 101-asis jau pakeliui,“ – sakė Greta Skaraitienė.

Kalbino Odeta Bagdžiūnė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

scroll to top
+