Šių metų spalį mes, valdžios rinkėjai ir tautos patikėtiniai, kad būtų priimtas sprendimas referendume būti ar nebūti mūsų valstybėje atominiam monstrui, buvome tarsi apsvaiginti kandidatų į Seimą ir referendumo rėmėjos – valdžios svaiginamų pažadų, realių ir nerealių, kartais panašių į nesveikus, tarsi karštligės sukeltus kliedesius, reklaminių klipų, paprasta akimi pastebimo apsimestinio dėmesio mūsų nuskurdusiai tautai. Vieni (tai Seimo senbuviai konservatoriai) aiškino, kokią gerovės valstybę jie sukurs per ateinančius ketverius metus, tik išrinkite juos, kiti – kad pakels minimalią algą (nors toks pažadas ir taip įgyvendinamas be jokių skaudžių pasekmių, tik reikalaujantis šiek tiek tvarkos laukiniame rinkos pasaulyje), kad išgydys tautą nuo korupcijos ir kontrabandos vėžio ir dar daug ką. Buvo nusišnekėta iki to, kad atominės elektrinės statybai Lietuvos piliečiams mokėti nereikės, už tai mokės kažkokios firmos, o pastačius Lietuva turės kasmet po 500 mln. pelno. Norėjosi paklausti šios nesąmonės propaguotojo A. Čekuolio: tai kodėl mes statysime tik vieną atominę elektrinę, o ne kokias keturias. Tuomet turėtume 2 milijardus litų pelno, nes už statybas vis tiek nereikėtų mokėti. Bet nepaklausiau. Dėl pagarbos šiam žilagalviui žmogui, nenorėjau tokiu klausimu jo kompromituoti. Gerbiu senatvę ir senolius, nežiūriu į juos, kaip žiūri į juos viena valdančioji partija – kaip vilkas į avis. Savotišką agitacinį darbą už konservatorius ir liberalus atliko ir J. E. Prezidentė, raginusi nebalsuoti už socdemus ir kitas opozicines partijas, pagirdama Vyriausybę už jos veiklą Lietuvai, nors girti už praskolintą, emigruojančią, nuskurdintą tautą – absurdas.
Pasibaigus spaliui išaiškėjo, kad tauta nebenori jokio atominio monstro, nepatikėjo A. Čekuolio reklaminiais postringavimais ir agitacija, nepakluso Prezidentės raginimams, nepaslydo tauta ant pigių pažadų patiesalo ir nepadarė, kaip 2008 metų rinkimuose, žioplų klaidų, kai buvo išrinkti Valinsko „prisikėlėliai“, kurie greitai sugriuvo. Rinko apgalvotai, išmintingai. Ir, manau, kad pasirinko rimtus kandidatus, priėmė teisingą sprendimą. Atrodė, kad užbaigę rinkimus, mes pagaliau išlindome iš rinkimų pažadų, agitacijų, reklamų elektroninio rūko (mokslininkai atskleidė, kad toks rūkas, kuriame prapuola lėktuvai, laivai, žmonės, egzistuoja) ir lengviau atsidusome. Štai dabar Seimas ir Vyriausybė galės ramiai dirbti mūsų jiems patikėtą darbą, o mes tik reikliai skaičiuosime jų darbo vaisius. Tačiau egzistuoja tokie žodeliai: „…jeigu ne…“ Viskas būtų lyg ir gerai, jeigu ne mūsų reitinginių kontorų išreitinguota, į didžiules erdves pakelta J.E. Prezidentė. Tų kontorų reitingavimas yra labai abejotinas, kai žmonių nuomonės klausiama ministerijose, bankuose, stambiose firmose ir pan. Kam, pvz., bastytis po nutolusius rajonus ar kaimus, klausinėti, ką žmonės galvoja apie mūsų valdžią, juk toks reitingavimas neracionalus, reikalaujantis daug darbo.
Ir štai mūsų Prezidentė pareiškia, jog ji nepasitiki Darbo partija, nes jos vadovai atsidūrę teisiamųjų suole, ir kad ji neleis šiai partijai dalyvauti valdančioje koalicijoje ir Vyriausybėje. Prieš tai ji pasisakė ir dėl referendumo rezultatų – tarsi tautos didelė dalis abejoja, kad nebūtų statoma atominė elektrinė. Po tokių skambių frazių mes jau pradėjome nesuprasti, kas gi dedasi toje mūsų valstybėje. Atrodo, rinkome žmones į Seimą, o, pasirodo, išrinkome ne tuos, kurių nori Prezidentė? Būtų galima suprasti, kad ji nepageidauja matyti vieno ar kito išrinktojo Vyriausybėje, tai jos valia. Tačiau kai nenorima matyti visos partijos, tai jau darosi nesmagu. Dar keisčiau atrodo, kai prisimeni visai nesenus laikus, kai 2008 metų pabaigoje sukirto rankas keturių partijų vadai, susibūrę į valdančiąją koaliciją. Tai A. Kubilius, A. Zuokas, E. Masiulis ir A. Valinskas. Du teisti (A. Valinskas ir A. Zuokas) ir du ne. Tą jie net atvirai pasakė. Tačiau niekam niekad tai nekliuvo, teistumo faktas nekliudė konservatorių iniciatyva A. Valinskui būti išrinktam Seimo pirmininku. Šis faktas nekliudė ir mūsų Prezidentei stovėti šalia A. Valinsko šventiniuose paraduose ir renginiuose. Tuomet buvo viskas gerai. O šiuo atveju kitaip. Gal tą skatina baimė, kad šalia bus stiprūs Seimas ir Vyriausybė, o tai grėstų Prezidentės reitingams, kuriuos ji taip mėgsta, gal – atominio projekto, kurį ji taip remia, sužlugimo grėsmė?
O grįždamas prie koalicijos klausimo ir Darbo partijos dalyvavimo joje galiu pasakyti tiek, kad ne prezidentų valioje, kokias koalicijas ir kokias struktūras Seime sudarinėja išrinktieji, tokios teisės Prezidentui Konstitucija nesuteikia. Tačiau yra, kaip yra. O kad būtų įtikinamiau, net buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, kad šis duotų išvadą dėl rinkimų įstatymų pažeidimų. Atkreipkite dėmesį – priimtų ne teismo sprendimą ar nutarimą, o duotų išvadą. Tai skirtingas teisines galias turintys teisiniai aktai. Sprendimai ir nutarimai yra valdžiai privalomi, o išvados nėra Seimui privalomos, į išvadas, Seime priimant sprendimus, galima atsižvelgti, o galima ir neatsižvelgti. Galima numanyti, ko buvo siekiama, – skelbti rinkimus negaliojančiais daugiamandatėje apygardoje, skelbti naujus rinkimus, kad juos laimėtų tie, kurių reikia. Kas tie, kurių reikia, rodyti neverta, aišku ir taip – dabartiniai valdantieji, Prezidentės išgirtieji, tie, kurie remia atominio monstro idėją, nesvarbu, kokia kaina, ir nesvarbu, kad 20 procentų tautos skursta, kad visi, kas gali, „evakuojasi“.
Bet ir vėl atsitiko ne taip, kaip norėta. Konstitucinis Teismas nepriėjo prie išvados, kad rinkimai daugiamandatėje apygardoje yra tiek neteisėti, kad juos reikėtų pripažinti negaliojančiais. Tačiau buvo konstatuota, kad nėra paneigta prezumpcija, jog rinkėjų balsai buvo perkami, todėl penki kandidatai iš Darbo partijos sąrašo turėtų būti išbraukti, dėl to galutinį sprendimą turėtų priimti Seimas. Teismo išvadoje paminėtos brauktinų iš sąrašo penkių kandidatų pavardės. Tokia teismo išvada aš labai abejoju, bet yra, kaip yra, ir šio teismo išvados negali būti kvestionuojamos. Su tokia išvada nenorėčiau sutikti visų pirma dėl to, kad išrinkti į Seimą pagal Darbo partijos sąrašą Ž. Pinskuvienė, J. Gaudutienė ir J. Pinskus nėra teisėsaugos organų kuo nors apkaltinti, kad yra prisidėję prie rinkėjų balsų pirkimo, jiems neteikiami kokie nors teisėsaugos įtarimai, to nenurodė ir Konstitucinis Teismas. Tai tuomet ir kyla paprastas klausimas, koks gi jų vaidmuo perkant balsus, jeigu tokių įtarimų nėra. Beje, vaizdo įrašai, kuriuose minimos Ž. Pinskuvienės ir J. Pinskaus pavardės organizuojant balsų pirkimą įkalinimo įstaigose, daugiau sukelia minčių apie sukurtas ir gerai kažkieno apmokėtas provokacijas. Kodėl Konstitucinis Teismas vadovavosi nuostata, kad jei prezumpcija, jog balsai buvo perkami, yra nenuneigta, todėl rinkimų rezultatai negali būti pripažinti teisėtais, nėra aišku. Juk visi teismai turi vadovautis tik įrodytais faktais, išskyrus įstatymų nurodytus atvejus, kai turi būti vadovaujamasi prezumpcija, kol ji nenueigta. Gal taip teismas surado „aukso vidurį“, kad nepastatytų į nepatogią padėtį Prezidentės ir Seimo? Sunku pasakyti. Bet yra, kaip yra.
Lapkričio 13 dieną Seimas, svarstydamas klausimą dėl Konstitucinio Teismo išvados ir rinkimų rezultatų daugiamandatėje apygardoje, priėmė, mano galva, išmintingą sprendimą. Jis nenaikino rinkimų rezultatų daugiamandatėje apygardoje dėl Darbo partijos kandidatų išrinkimo į Seimą sąraše, todėl Ž. Pinskuvienė, J. Gaudutienė, J. Pinskus liko šiame sąraše Seimo nariais. Toks Seimo sprendimas atitiko realią teisinę ir faktinę situaciją. Juk minėtų asmenų dalyvavimas organizuojant rinkėjų balsų pirkimą ar kaip kitaip prie to prisidėjus niekieno neįrodytas, jiems įtarimai dėl to nepateikti, pats Konstitucinis Teismas, kaip ir nurodė savo išvadoje, rėmėsi tik prezumpcijos, kad balsai buvo perkami, nepaneigimu. Kaip minėjau, Konstitucinio Teismo išvada Seimui nėra privaloma, jis gali vadovautis logika, nustatytomis palinkybėmis ir priimti savo sprendimą, nebūtinai tokį, kad jis atitiktų teismo išvadą. Atrodė, kad rinkiminė ir porinkiminė audra pasibaigė ir Lietuvos padangėje sušvito saulė. Tačiau, kaip minėjau, viską sujaukia žodelis „jeigu“. Taigi, audra būtų pasibaigusi, jeigu ne seimūnas, galimas kandidatas į premjerus A.Butkevičius, netikėtai lapkričio 14 dieną verksmingai paaiškinęs, kad jis ir frakcija buvo suklaidinta kažokių teisininkų ir todėl balsavo ne taip, kaip reikėjo, ir dėl ko nebuvo paisyta Konstitucinio Teismo išvados. Paaiškinimas graudus, tokiam politikui neįtikėtinai kvailokas, bet juk visko Lietuvoje būna, ir protingi durniais apsimeta. Kas tokie teisininkai, suklaidinę A. Butkevičių, nesunku įspėti, tai tie, kurie turi kietą vėzdą kandidatui sudrausminti ir, reikalui esant, jį iš tokių eliminuoti.
Buvo pateiktas nutarimo projektas, jau visai priešingas lapkričio 13 dieną priimtam. Kažkodėl tas projektas beveik visiems Seime tiko, jis buvo priimtas, prisidengus garsiomis frazėmis, kad Konstitucinio Teismo sprendimas (taip beveik visi vadino išvadą) yra privalomas (klausimas: tai kam svarstyti, jei jis privalomas). Beje, kiek Konstitucinio Teismo sprendimų ir nutarimų, kuriais pripažinti Seimo ir Vyriausybės teisės aktai negaliojančiais, yra? Šimtai, bet kažkodėl dėl jų vykdymo niekam galvos neskauda. Taigi, lapkričio 14 dieną buvo priimtas Seimo nutarimas, kuris kaip teisės aktas yra teisnė abrakadabra ir teisinis nonsensas. Dabar yra situacija, kai yra du vienas kitam prieštaraujantys Seimo nutarimai. Vienas – lapkričio 13 d., kuriuo buvo patvirtintas VRK sprendimas dėl rinkimų rezultatų daugiamandatėje apygardoje, pagal kurį Ž. Pinskuvienė, J. Gaudutienė ir J. Pinskus yra pripažinti išrinktais Seimo nariais, o lapkričio 14 dienos nutarimas yra visai priešingas dėl šių asmenų išrinkimo, t.y. jie pripažinti neišrinktais į Seimą.
O kaip gi turėjo pasielgti Seimas situacijioje, kuri susidarė priėmus nutarimą lapkričio 13 dieną? Labai paprastai. Kreiptis į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl išvados, ar minėti asmenys tapo Seimo nariais nepažeidžiant įstatymų. Manyčiau, kad teismas būtų davęs išvadą, kad Seimas nepažeidė įstatymų priimdamas sprendimą tvirtinti rinkimų rezultatus daugiamandatėje apygardoje pagal Darbo partijos kandidatų sąrašą, kadangi teismo lapkričio 10 dienos išvada Seimui nėra privaloma, jis nėra šios išvados saistomas ir yra laisvas priimti sprendimus, kad ir neatitinkančius išvados. Jeigu išvada būtų priešinga, Seimas galėtų nustatyta tvarka svarstyti mandatų atėmimo klausimus, atsižvelgdamas ir į kitas tuo metu paaiškėjusias aplinkybes.
Įvertinęs dabartinę kuriozinę situaciją, kuriai esant Seimo pripažinta, kad Ž. Pinskuvienė, J. Pinskus ir J. Gaudutienė yra išbraukiami iš Darbo partijos Seimo narių sąrašo, t.y. pripažinta, kad jie yra kalti be kaltės, galiu pamodeliuoti, kokia gi gali būti tolesnė įvykių eiga. Mes žinome, kad dėl balsų pirkimo vyksta ikiteisminis tyrimas, aiškinamasi, kas įvyko rinkimų metu, reitinguojant Darbo partijos narius partijos sąraše. Ir štai tyrimo metu pasitvirtina, kad visa tai buvo tik meistriškai sukonstruota provokacija ir pasitvirtina, kad anksčiau paminėti asmenys visiškai neturi ryšio su rinkėjų balsų pirkimu. Kaip turėtų būti elgiamasi tuomet, kad būtų apgintos tų žmonių, netekusių galimybės būti Seimo nariais, teisės, kad jie būtų reabilituoti rinkėjų ir Seimo akyse. Juk vietoj jų yra jau kiti asmenys, dirbantys Seime pagal Darbo partijos sąrašą, jų teisės taip pat turi būti ginamos.
Narystės Seime pasibaigimą nustato Konstitucijos 63 straipsnis. Narystės pasibaigimo pagrindų sąrašas yra baigtinis, o narystės pasibaigimo, kai į Seimą grįžta buvęs Seimo narys jį reabilituojančiais motyvais, Konstitucija nenumato. Juk dėl to negali didėti Seimo nustatytas narių skaičius – 141. Matyt, tokiu atveju Seimas neapsieitų be Konstitucinio Teismo išvados, kaip reikia elgtis tokiu atveju. Tačiau vargu, ar teismas galėtų daryti šiuo klausimu išvadą. Nes tai yra Konstitucijos spragos problema. Tuomet nepagrįstai nukentėjusieji ir liktų nukentėjusiaisiais. Juk mūsų mažoje Lietuvoje visko būna.
Tenka tik apgailestauti, kad rinkėjai šiuo atveju buvo nepagrįstai pripažinti pralaimėjusiais ir buvo nuvilti jų lūkesčiai. Jie taip pat yra nukentėjusieji.
Juozas Kunca
Advokatas
2012-11-14