Tik ilgi skaitymo ir rašymo dešimtmečiai išbando ir patikrina žmogų kaip kūrėją

Smagu turėti galimybę kalbinti studijų Lietuvos edukologijos universitete bendramokslį, pedagogą, jauną rašytoją Mindaugą Joną Urboną, kuris yra vienas įdomiausių jaunosios kartos kūrėjų, debiutavusių 2016 metais su novelių knyga „Dvasių urna“, jau po metų išleidusių romaną „Šimtmečių melancholija“, o 2020-aisiais – romaną „Žudant Dzeusą“. Nors visos knygos labai skiriasi savo stiliumi ir rašymo technika, bet visos jos yra gebančios įtraukti skaitytoją, sudominti ir nustebinti. Tikėtina, kad ir Širvintų rajono bibliotekų lankytojams ir skaitytojams bei plačiajai švietimo bendruomenei bus įdomu sužinoti, kuo dabar gyvena šiuolaikinėje mokykloje dirbantis jaunas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas bei prieš penketą metų debiutavęs rašytojas.

-Smagu su Tavimi pabendrauti po studijų praėjus dešimtmečiui. Šiuo metu esi pedagogas. Kaip Tau sekasi su dabartiniu jaunimu? Kokiu pedagogu galėtum save pavadinti (rūsčiu, griežtu ar visada puikiai nusiteikusiu)? Ar jauti, kad esi ten, kur ir turi būti?

-Pedagogo pašaukimas yra kaip tikėjimas Dievu. Retsykiais susvyruoji ir suabejoji, ar apskritai gali būti mokytoju, tačiau mano ilgalaikė patirtis byloja, kad šitos abejonės yra apskritai pedagogo savasties dalis. Retsykiais atrodo, kad esu puikus mokytojas, o kartais – pats prasčiausias ir viską aplinkui gadinantis niekšas, suvokiu savo ribotumą ir tai, kad nieko negaliu išmokyti vien savo valios pastangomis, jeigu mokinys nenori mokytis. Ką toks svyravimas sako apskritai apie pedagogiką? Visuomenėje paplitusi mitologija apie pašaukimą, atsidavimą šiam darbui, pamirštant save ir savo šeimą, laisvą laiką, sukuriant perdėtą įvaizdį, kad mokytojas yra inteligentas, vaikščiojantis gyvas paminklas ir pavyzdys visiems, tačiau tikrovė yra tokia, kad mokytojo „prestižas“ tėra tik grimas, kurio taip nenusivalo likusi visuomenės dalis, nors, mano supratimu, pedagogai jau seniai nusivalė lipdami per ministerijos langus. Visų pirma, mokytojas turi pats save lavinti, lankytis teatruose, turėti laiko skaityti geriausią literatūrą, keliauti (ir turėti už ką keliauti!), kad galėtų perduoti vaikams viską, kas geriausia, tačiau vėlgi tikrovė tokia, kad mes mokiname ne iš savo gyvenimiško įkvėpimo, o iš dulkėtų chrestomatijų, dirbame iš dalies biurokratinį žemišką darbą, kaip grioviakasys kasa griovius, kaip šlavėja šluoja, o mezgėja mezga, tik tam tikra visuomenės dalis vis dar primeta, kad pedagogas prie viso to dar ir pakels šiukšlę bei sudrausmins aplinkinius, nes jis pedagogas. Dabartinis jaunimas nori būti nuolatos sudirginamas, nuolat nustebintas ir labai (į)vertintas, tačiau asmeninio indėlio į savarankų mokymąsi nenori įdėti, bent jau dauguma. Trokštama lengvos sėkmės, kone loterijos, šou, duonos ir žaidimų. Mokymasis yra darbas ir retsykiais sunkus bei reikalaujantis didelių valios pastangų, sakyčiau, mokiniams šių savybių labai trūksta. Kodėl? Sunku pasakyti, gal dėl to, kad gyvename pertekliuje, viską galima gauti viena ranka be pastangų. Dažnas mokinys yra prislėgtas, pasimetęs galimybių pasaulyje psichologiškai, sprendžia ne matematines lygtis, o veikiau savo asmeninius santykius. Paradoksalu, nors mokyklose labai diegiamos įvairios prieš patyčias ir šiaip draugystės ir bendruomeniškumą skatinančios programos, tačiau vaikai tai priima kaip Dievo rykštę ir toji dvasinė atskirtis tarp jų pačių vis didėja. Manau, prie to labai stipriai prisidėjo iš rankų neiškrentantys išmanieji telefonai. Pastebiu ir tai, kad daugeliui sudėtinga išreikšti mintis, jausmus, nes tai lyg ištarti kaip ir gėda, nors poreikis didžiulis, tačiau parašyti liūdną šypsenėlę – vieni niekai, tačiau tai akimirkos laikina paguoda. Kai šitos problemos tvyro ore, akivaizdu, kad kalbėti, kodėl mokinys neišmoko fizikos ir kaip jam pagelbėti per konsultaciją, yra apgailėtina. Nesijaučiu nei savo vietoje, nei ne savo vietoje, jaučiu, kad vis dar mokausi, kaip mąstyti ir veikti sistemoje kūrybiškai ir nesistemingai, išvengiant stereotipų, retsykiais savigailos ir perdėto noro kažką pakeisti ar išmokyti. Į švietimą ateina daug jaunų idealistiškai nusiteikusių pedagogų, kurie iškart suvokia, kad visgi tikrovė nuo teorijos labai skiriasi, tad pirmiausia reikia ieškoti ne metodų, ne kuo sudominti aplinkinius, ne pasirodyti šiuolaikiškam, o santykio su savimi ir mokiniais. Mokiniai mėgsta kūrybiškus, „minkštus“ ir atlaidžius pedagogus, tačiau jų negerbia, o kad pagarbą užsitarnautum, reikia padirbėti. Čia labai svarbi sveika disciplina ir nuolatinė kasdienė refleksija sau pačiam, nes pedagogo darbas yra tarp atsakomybės ir atsakomybės paleidimo, nuolatinio harmoningo balanso siekimas, nes kitaip gresia perdegimas arba absoliutus abejingumas. Todėl abejojimas savo „pašaukimu“ labai padeda. Kai esi pedagogas, tu nesi vien matematikos ar anglų kalbos mokytojas, tu esi ir patarėjas, ir filosofas, ir psichologas, ir tėvas, ir kelionių gidas, ir juokdarys. Ką, pavyzdžiui, jūs pasakytumėt, jeigu vaikas ateitų ir pasakytų, kad nori nusižudyti, nes jo niekas nesupranta? Ar užtektų vien akademinių matematinių žinių ir vien tik savo patirties? Tinkamas žodis ir reakcija gydo, tačiau netinkamas gali ir užmušti.

-Gal galėtum mūsų skaitytojams papasakoti apie savo „kelionę“ į rašymo, kūrybos pasaulį? Kada pirmąjį kartą Tave aplankė mūzos?

-Tiesa tokia, kad mūzomis netikiu, tačiau tikiu, kad beveik kiekvienas vien valios ir ryžto pastangomis gali išmokti rašyti, tačiau rašyti beletristinius tekstus, turint kalbinį prigimtinį pojūtį, manau, gali ne kiekvienas. Šito neišmoksi, tai individualūs dalykai. Pirmieji mano diletantiški bandymai prasidėjo dar mokyklos laikais, sakyčiau, paauglystėje. Tai buvo itin naivūs bandymai atkartoti mokyklinės programos autorių kūrinius, tačiau visi nuo kažko pradėjo. Tik ilgi skaitymo ir rašymo dešimtmečiai išbando ir patikrina žmogų kaip kūrėją.

-Ar turi savo kūrybos vertintojų, kuriais tiek pasitiki, kad gali pasidalinti net ir rankraščiu?

-Tiesą sakant, neturiu. Mano pirmuosius rankraščius perskaito jau galutinai baigtus vyriausiasis leidyklos redaktorius. Visada žinau, dėl ko galiu būti atmestas, nes stebiu ir žinau, kokios literatūros geidauja kiekviena leidykla, šią rinką stebiu daugiau nei 15 metų, todėl man svarbiausia yra likti ištikimam sau pačiam. Jeigu rašau užtikrintai, įgyvendinu idėją be abejonės, žinau, kad ji svarbi bus ir kitiems, bet tikrai ne visiems. Nerašau rinkai ar užsakovams, net nerašau daugumai ar dėl populiarumo. Man svarbu visada rašyti kaskart geriau. Kaskart parašęs ne pagal „rinkos receptą“ rizikuoju būti tiesiog nepriimtas. Tad iki šiol nežinau, ar turiu savo skaitytojus, kurie ir turėtų būti tie tikrieji vertintojai, kadangi rašau kaskart vis kitaip, todėl kiekviena knyga patenka pas labai skirtingus skaitytojus.

-Kokiu posakiu vadovaujiesi, kai būna labai sunku?

-Neturiu jokio posakio. Kai sunku ar skauda, jokie posakiai tada negelbsti ir viską priimi kaip pasaulio pabaigą. Geriausias vaistas, sakyčiau, yra viską paleisti ir neprisirišti prie problemų, leisti tekėti sava vaga, nes sunkumą sukuria mūsų veikslusis protas, kuris analizuoja ir lenda, aštrina, dramatizuoja, tapatina(si) su sunkumais, todėl būna tik dar blogiau. Ilgą laiką negalėjau pakęsti cinizmo ir cinizmu atsiduodančios literatūros, tačiau kuris laikas pastebiu save, kad tas cinizmas kaip cianidas, kartais labai suveikia ne kaip nuodai, o vaistai, kurie leidžia atsiriboti ir viską truputį vertinti kaip Baroko epochos žmonėms: gyvenimas – tai teatras, todėl suvokime, kad sunkumai ir problemos tėra tik scenos, kurias turime įtikinamai sudirginti ir suvaidinti.

-Iki šios dienos esi parašęs ir išleidęs 3 knygas, pasiekusias skaitytoją. Kuri iš jų Tau pačiam kelia didžiausią įspūdį? Kodėl?

-Nebesitapatinu su savo knygomis. Tik pačioje pradžioje, kol viskas dar gyva, kol esu paveiktas patirties, kol nėra pradėta kas nors nauja, tada vis atrodo, kad paskutinė knyga yra geresnė už praėjusias, bet geresnė vis dėlto yra toji, kuri yra paskutinė rankraštyje nesuredaguota, o geriausia toji, kuri dar neparašyta ir sklando galvoje.

Ačiū už pokalbį. Linkiu Tau niekada nesustoti ir žengti tvirtus žingsnius į kūrybos pasaulį.

Aistė Palinauskienė
Širvintų Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos vyresn. bibliotekininkė

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite gruodžio 17 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (3 įvert.)
scroll to top
+