Lietuvos Respublikos ambasadorius Švedijoje Eitvydas Bajarūnas: „Be istorinės atminties žmogus yra tik mankurtas“

Išskirtinis interviu
Lietuvos Respublikos ambasadorius Švedijoje Eitminas Bajarūnas: „Be istorinės atminties žmogus yra tik mankurtas
Balandžio 3 d. minimos Igno Šeiniaus (Jurkūno) gimimo metinės. Kiekvieną balandį vyksta renginiai, skirti šiam iškiliam mūsų krašto žmogui paminėti. Ir šiais metais Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinėje mokykloje vyksta tradicinis moksleivių susibūrimas, bėgimas aplink Gelvanės ežerą, rašytojo kūrybos skaitymai…
Gaila, kad Kultūros ministerija kol kas neparėmė paminklo Ignui Šeiniui sukūrimo idėjos. Tačiau yra ir džiuginančių dalykų: mūsų kaimynų ukmergiškių klubas „Prie židinio“ visuomenę pakvietė į gražų renginį, skirtą Igno Šeiniaus atminimui, prie iniciatyvinės grupės Igno Šeiniaus paminklui sukurti veiklos prisijungė Lietuvos Respublikos ambasadorius Švedijoje Eitvydas Bajarūnas. Ambasadorius mielai sutiko atsakyti į kelis Iniciatyvinės grupės pirmininkės Danutės Miliukienės klausimus, pasidalinti savo mintimis, potyriais ir sumanymais.
– Ką tik paminėjome Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį, rengiamės minėti Valstybės atkūrimo šimtmetį – kas Jus džiugina, ko Jūs tikitės?
– Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį Švedijoje, kaimyninėje šalyje, paminėjome gana plačiai. Renginiai prasidėjo vasario 16-ąją Stokholme, kur vyko šventinis priėmimas ir klasikinės muzikos koncertas. Gausiai susirinkusiems Švedijos  politikams ir visuomenės veikėjams, diplomatinio korpuso, verslo ir lietuvių bendruomenės Švedijoje atstovams koncertavo lietuvių atlikėjų styginių instrumentų duetas – Vienoje gyvenantys smuikininkė Dalia Dedinskaitė ir violončelininkas Glebas Pyšniakas. Vėliau minėjimas kovo 9 d. persikėlė į Jonšiopingą. Čia prie ambasados buvo prisijungę Alytaus regiono atstovai. Vyko verslo ir kultūros seminarai, apsilankyta Jonšiopingo kultūros centre, Ryhovo regioninėje ligoninėje. Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio šventinis renginys Jonšiopinge baigėsi priėmimu Ryhovo regiono ligoninėje, kuriame dalyvavo ir mintimis dalijosi Jonšiopingo regiono ir miesto vadovai, Alytaus regiono atstovai. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-metis paminėtas ir kovo 7 d., Ödeshögo mieste vykusiame Švedijos – Lietuvos asociacijos metiniame susitikime. Padėkojome asociacijos nariams už ilgametę, aktyvią veiklą, prisidedančią prie sėkmingo šalių bendradarbiavimo. Ši asociacija vienija Lietuvos ir Švedijos institucijas bei asmenis, siekiančius stiprinti abiejų šalių ryšius verslo, aplinkosaugos, švietimo ir kultūros srityse, užsiimančius labdaros veikla. Kovo 11 d. minėjimą Stokholme pratęsė Švedijos lietuvių bendruomenė. Lietuvos ambasadoje susirinkusieji žiūrėjo tragiškus ir lemtingus sausio 13-osios įvykius primenantį filmą „Mes dainuosime“.  Filmą pristatė ir diskusiją vedė prodiuseris Artūras Dvinelis. Diskusijoje aktyviai dalyvavę renginio svečiai prisiminė istorinius įvykius, dalijosi įžvalgomis apie nepriklausomos valstybės raidą per dvidešimt penkerius laisvės metus. Tą pačią dieną Švedijos mieste Halmstade irgi buvo organizuojamas priėmimas, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Jame kartu su manimi dalyvavo Halmstado miesto meras Carlas Fredrikas Grafas, regiono gubernatorė Lena Sommestad. Beje, Vilniuje minint kovo 11-osios sukaktį šventiniuose renginiuose dalyvavo ir Švedijos Riksdago  (parlamento) pirmininkas Urbanas Ahlinas.
Iš tiesų, Švedija buvo viena iš pirmųjų valstybių, 1918 m. gruodžio 12 dieną pripažinusi Lietuvą de facto nepriklausoma valstybe. Nuo tada Lietuvos ir Švedijos ryšiai, ypač kultūrinai ir ekonominiai, labai sparčiai plėtėsi. Jau 1919 m.  Stokholme atidaryta Lietuvos atstovybė, pradėjo veikti Lietuvių spaudos biuras.
– Ar mūsų krašto šviesuolio Igno Šeiniaus atminimas yra gyvas Švedijoje? Galbūt plačiau pasidalykite, kas Jums asmeniškai yra svarbu iš jo palikimo?
– Iš karto pažymėsiu – Igno Šeiniaus atminimas nėra pakankamai pažymėtas Švedijoje. Taip, jo knygos, parašytos švedų kalba, pasklidusios po visą Švediją. Yra jo pavardę ir vardą nešiojantis anūkas Ignas Scheynius. Neužmirštas Šiaurės Stokholmo kapinėse I.Šeiniaus kapas. Mes ambasadoje esame sukūrę simbolišką visų ambasadorių, dirbusių Stokholme, fotogaleriją. Bet dar nemažai reikia nuveikti, siekiant įamžinti jo atminimą. Pavyzdžiui, planuojant Lietuvos Nepriklausomybės, Vasario 16-osios, 100-mečio paminėjimą 2018 metais, esame pasiūlę, kad Stokholme, prie namo, kuriame dirbo ir gyveno I.Šeinius, būtų atidengta atminimo lenta.
Vieno iškiliausių Lietuvos Respublikos diplomatų, rašytojo I.Šeiniaus gyvenimas labai glaudžiai susijęs su Stokholmu. Neoficialiu Lietuvos diplomatu Švedijoje I. Šeinius tapo dar 1915 m., kai buvo pasiųstas dirbti į Stokholmą Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu. Į Švediją jis atvyko su labai konkrečia užduotimi – organizuoti paramą tautiečiams. Netrukus I.Šeinius savo veiklą išplėtė: 1917 m. gavo įgaliojimą atstovauti Lietuvos interesams užsienyje, 1916 – 1918 m. tapo Švedų-lietuvių komiteto Stokholme įgaliotiniu. Dalyvaudamas visuomeninėje veikloje, I.Šeinius skleidė informaciją apie Lietuvą ir rengė dirvą gimstančios valstybės tarptautiniam pripažinimui. Bendradarbiaudamas su didžiųjų Švedijos dienraščių – Dagens Nyheter, Svenska Dagbladet – redakcijomis, I.Šeinius paskelbė ne vieną dešimtį straipsnių apie Lietuvą ir lietuvius. 1919 m. I. Šeinius buvo paskirtas Lietuvos Respublikos atstovybės Stokholme Spaudos biuro vedėju. Lietuvos Vyriausybė 1923 m. I.Šeinių paskyrė Lietuvos pasiuntiniu Skandinavijos valstybėms reziduojančiu Stokholme. Galiausiai, 1940 m., SSRS okupavus Lietuvą, Šeinius su šeima liko Stokholme ir čia gyveno iki mirties.
– Kuo svarbus ir įdomus yra Ambasadoriaus darbas? Kokios patirties Jums asmeniškai suteikė darbas Švedijoje? Galbūt jaučiate tam tikrų sąsajų su Igno Šeiniaus asmenine patirtimi?
– Taip, su didžiuliu entuziazmu dirbu šį darbą. Gal ir todėl, kad tikiu Baltijos ir Šiaurės valstybių suartėjimo koncepcija. Tikiu, kad privalome pasinaudoti Šiaurės šalių, Švedijos patyrimu. Tai neabejotinai paspartins Lietuvos progresą. Ir jau spartina.
Ambasadoriaus veikla leidžia matyti daug pavyzdžių, kai būtent iš Švedijos institucijų lietuviai semiasi patyrimo, kai švediško kapitalo įmonės Lietuvoje diegia naują supratimą į žmogų, darbo santykius, darbo etiką, vyro ir moterų santykius – šie dalykai Švedijoje, kaip ir kitose Skandinavijos šalyse, kurie buvo svarbūs ir Ignui Šeiniui, itin aktualūs ir dabar. Tikrai yra ko pasimokyti. Kitas dalykas – politinė kryptis. Matome ne tik atskirų individų ar įmonių ir įstaigų siekį semtis patyrimo, bet ir aiškią Lietuvos Respublikos Prezidentės ir Vyriausybės aiškiai suformuluotą siekį sustiprinti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių bendradarbiavimą su Šiaurės šalimis. Ir tai nėra savitikslis siekis. Jis pagrįstas gana aiškiu supratimu: Šiaurės šalys yra pačios artimiausios mums ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai, istoriškai. Šalys, kurios ne tik pirmos ištiesė pagalbos ranką siekiant pripažinimo, bet ir vėliau – integruojantis į ES ir NATO. Svarbiausia, tai yra aukščiausių socialinių standartų šalys, sukūrusios konkurencingiausias ir inovatyviausias ekonomikas. O šiuo metu, kai ES šalys vis dar susiduria su ekonominėmis ir finansinėmis problemoms, Šiaurės šalys yra tiesiog ekonominio ir fiskalinio stabilumo „oazės“. Taigi, manyčiau, gana natūralus Lietuvos siekis tapti šios „oazės“ dalimi. Taip, tai siekiamybė. O realybė yra kiek kita. Skirtumai socialinių faktorių santykiuose, požiūryje į darbą, žmogų vis dar akivaizdūs. Bet aš nedramatizuočiau. Juk čia irgi procesas. Švedija kūrė savo visuomenės, socialinius santykius šimtmečiais. Čia jau apie 200 metų nebuvo karo, okupacijų. Švedai patys galėjo ieškoti to modelio, kuris geriausiai atitinka skandinavišką mentalitetą. Taip išsivystė, tai, kad kas mums, nepriklausomybę atgavusioms šalims, tapo žinoma kaip „skandinaviškasis modelis“. Didelės ir įvairialypės socialinės išmokos, stiprios profsąjungos, dideli mokesčiai – tai, ką žinojome ir nuolatos girdėdavome apie Skandinavijos šalis. Įstojus į ES, kai kuriuos šiuos socialinius standartus teko priderinti prie europinių normų. Aišku, globalizacija, migrantų skaičiaus didėjimas, visuomenės senėjimas ir kitos išsivysčiusioms Vakarų visuomenėms žinomos tendencijos verčia ir Skandinavijos šalis adaptuoti savo socialinius standartus, juos keisti. Švedijoje, kaip ir kitose Šiaurės šalyse, akcentuojama lyčių lygybė, pagrindinės žmogaus ir individo teisės, seksualinių ir kitų mažumų teisės. Čia aš tikrai įžiūriu daugiau panašumų, nei skirtumų.
– Kas buvo Jums svarbiausias impulsas, atkreipęs dėmesį į Širvintas, Igno Šeiniaus vardą, paminklo sukūrimo idėją?
– Labai patiko iš pačių širvintiškių, „iš apačios“, ateinanti iniciatyva pagerbti savo kraštiečio atminimą. Visiškai pritariu. Nes be istorinės atminties žmogus yra tik mankurtas. Kaip širvintiškis, pavyzdžiui, galės didžiuotis savo gimtine, jei nebus žinomas istorinis kontekstas? O žmonės, gyvenę, gimę Širvintose, ir yra didžiausia jūsų vertybė. Kaip ir man, vilniečiui, didžiausia vertybė yra ne tik Vilniaus mūrai, o žmonės. Jūs patys nuspręsite, kaip tą atminimą įamžinti. Yra I. Šeiniaus vardo pagrindinė mokykla. Kodėl gi nepastačius paminklo? Kaip jau minėjau, džiugu, kad idėja nėra jums „primesta“, o jūs patys jai subrendote. Todėl ir paminklas nebus „svetimas“.
– Kokias bendravimo perspektyvas Jūs matytumėt?
– Savo, kaip ambasadoriaus vaidmenį, matyčiau daugiau čia, Stokholme, puoselėjant I. Šeiniaus atminimą. Bet mielai prisidėsiu ir prie Širvintų iniciatyvų. Labai kviesčiau rajono delegaciją atvykti į Stokholmą, aplankyti vietas, susijusias su I. Šeiniumi.
– Ačiū Jums, gerb. Ambasadoriau, išsakytas mintis ir paramą tiesiant naujus bendravimo ryšius.
Kviečiame skaitytojus aktyviai įsijungti į iniciatyvinės grupės veiklą, paremti paminklo sukūrimą lėšomis. Gal tai bus 2 procentų parama, gal kitas įnašas. Padarykime viską, kad mūsų vaikai ir anūkai turėtų kuo džiaugtis ir didžiuotis.
Primename rekvizitus: Asociacija Širvintų miesto bendruomenė
Igno Šeiniaus paminklo sukūrimui
AB bankas  „Swedbank“, banko kodas 73000
Sąsk. Nr. 527300010135756925
Lietuvos Respublikos ambasadorius Švedijoje Eitvydas Bajarūnas prie I. Šeiniaus kapo Šiaurės Stokholmo kapinėse.
Lietuvos Respublikos ambasadorius Švedijoje Eitvydas Bajarūnas prie I. Šeiniaus kapo Šiaurės Stokholmo kapinėse.

Lietuvos Respublikos ambasadorius Švedijoje Eitvydas Bajarūnas prie I. Šeiniaus kapo Šiaurės Stokholmo kapinėse.

Balandžio 3 d. minimos Igno Šeiniaus (Jurkūno) gimimo metinės. Kiekvieną balandį vyksta renginiai, skirti šiam iškiliam mūsų krašto žmogui paminėti. Ir šiais metais Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinėje mokykloje vyksta tradicinis moksleivių susibūrimas, bėgimas aplink Gelvanės ežerą, rašytojo kūrybos skaitymai…

Gaila, kad Kultūros ministerija kol kas neparėmė paminklo Ignui Šeiniui sukūrimo idėjos. Tačiau yra ir džiuginančių dalykų: mūsų kaimynų ukmergiškių klubas „Prie židinio“ visuomenę pakvietė į gražų renginį, skirtą Igno Šeiniaus atminimui, prie iniciatyvinės grupės Igno Šeiniaus paminklui sukurti veiklos prisijungė Lietuvos Respublikos ambasadorius Švedijoje Eitvydas Bajarūnas. Ambasadorius mielai sutiko atsakyti į kelis Iniciatyvinės grupės pirmininkės Danutės Miliukienės klausimus, pasidalinti savo mintimis, potyriais ir sumanymais.

– Ką tik paminėjome Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį, rengiamės minėti Valstybės atkūrimo šimtmetį – kas Jus džiugina, ko Jūs tikitės?

– Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį Švedijoje, kaimyninėje šalyje, paminėjome gana plačiai. Renginiai prasidėjo vasario 16-ąją Stokholme, kur vyko šventinis priėmimas ir klasikinės muzikos koncertas. Gausiai susirinkusiems Švedijos  politikams ir visuomenės veikėjams, diplomatinio korpuso, verslo ir lietuvių bendruomenės Švedijoje atstovams koncertavo lietuvių atlikėjų styginių instrumentų duetas – Vienoje gyvenantys smuikininkė Dalia Dedinskaitė ir violončelininkas Glebas Pyšniakas. Vėliau minėjimas kovo 9 d. persikėlė į Jonšiopingą. Čia prie ambasados buvo prisijungę Alytaus regiono atstovai. Vyko verslo ir kultūros seminarai, apsilankyta Jonšiopingo kultūros centre, Ryhovo regioninėje ligoninėje. Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio šventinis renginys Jonšiopinge baigėsi priėmimu Ryhovo regiono ligoninėje, kuriame dalyvavo ir mintimis dalijosi Jonšiopingo regiono ir miesto vadovai, Alytaus regiono atstovai. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-metis paminėtas ir kovo 7 d., Ödeshögo mieste vykusiame Švedijos – Lietuvos asociacijos metiniame susitikime. Padėkojome asociacijos nariams už ilgametę, aktyvią veiklą, prisidedančią prie sėkmingo šalių bendradarbiavimo. Ši asociacija vienija Lietuvos ir Švedijos institucijas bei asmenis, siekiančius stiprinti abiejų šalių ryšius verslo, aplinkosaugos, švietimo ir kultūros srityse, užsiimančius labdaros veikla. Kovo 11 d. minėjimą Stokholme pratęsė Švedijos lietuvių bendruomenė. Lietuvos ambasadoje susirinkusieji žiūrėjo tragiškus ir lemtingus sausio 13-osios įvykius primenantį filmą „Mes dainuosime“.  Filmą pristatė ir diskusiją vedė prodiuseris Artūras Dvinelis. Diskusijoje aktyviai dalyvavę renginio svečiai prisiminė istorinius įvykius, dalijosi įžvalgomis apie nepriklausomos valstybės raidą per dvidešimt penkerius laisvės metus. Tą pačią dieną Švedijos mieste Halmstade irgi buvo organizuojamas priėmimas, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Jame kartu su manimi dalyvavo Halmstado miesto meras Carlas Fredrikas Grafas, regiono gubernatorė Lena Sommestad. Beje, Vilniuje minint kovo 11-osios sukaktį šventiniuose renginiuose dalyvavo ir Švedijos Riksdago  (parlamento) pirmininkas Urbanas Ahlinas.

Iš tiesų, Švedija buvo viena iš pirmųjų valstybių, 1918 m. gruodžio 12 dieną pripažinusi Lietuvą de facto nepriklausoma valstybe. Nuo tada Lietuvos ir Švedijos ryšiai, ypač kultūrinai ir ekonominiai, labai sparčiai plėtėsi. Jau 1919 m.  Stokholme atidaryta Lietuvos atstovybė, pradėjo veikti Lietuvių spaudos biuras.

– Ar mūsų krašto šviesuolio Igno Šeiniaus atminimas yra gyvas Švedijoje? Galbūt plačiau pasidalykite, kas Jums asmeniškai yra svarbu iš jo palikimo?

– Iš karto pažymėsiu – Igno Šeiniaus atminimas nėra pakankamai pažymėtas Švedijoje. Taip, jo knygos, parašytos švedų kalba, pasklidusios po visą Švediją. Yra jo pavardę ir vardą nešiojantis anūkas Ignas Scheynius. Neužmirštas Šiaurės Stokholmo kapinėse I.Šeiniaus kapas. Mes ambasadoje esame sukūrę simbolišką visų ambasadorių, dirbusių Stokholme, fotogaleriją. Bet dar nemažai reikia nuveikti, siekiant įamžinti jo atminimą. Pavyzdžiui, planuojant Lietuvos Nepriklausomybės, Vasario 16-osios, 100-mečio paminėjimą 2018 metais, esame pasiūlę, kad Stokholme, prie namo, kuriame dirbo ir gyveno I.Šeinius, būtų atidengta atminimo lenta.

Vieno iškiliausių Lietuvos Respublikos diplomatų, rašytojo I.Šeiniaus gyvenimas labai glaudžiai susijęs su Stokholmu. Neoficialiu Lietuvos diplomatu Švedijoje I. Šeinius tapo dar 1915 m., kai buvo pasiųstas dirbti į Stokholmą Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu. Į Švediją jis atvyko su labai konkrečia užduotimi – organizuoti paramą tautiečiams. Netrukus I.Šeinius savo veiklą išplėtė: 1917 m. gavo įgaliojimą atstovauti Lietuvos interesams užsienyje, 1916 – 1918 m. tapo Švedų-lietuvių komiteto Stokholme įgaliotiniu. Dalyvaudamas visuomeninėje veikloje, I.Šeinius skleidė informaciją apie Lietuvą ir rengė dirvą gimstančios valstybės tarptautiniam pripažinimui. Bendradarbiaudamas su didžiųjų Švedijos dienraščių – Dagens Nyheter, Svenska Dagbladet – redakcijomis, I.Šeinius paskelbė ne vieną dešimtį straipsnių apie Lietuvą ir lietuvius. 1919 m. I. Šeinius buvo paskirtas Lietuvos Respublikos atstovybės Stokholme Spaudos biuro vedėju. Lietuvos Vyriausybė 1923 m. I.Šeinių paskyrė Lietuvos pasiuntiniu Skandinavijos valstybėms reziduojančiu Stokholme. Galiausiai, 1940 m., SSRS okupavus Lietuvą, Šeinius su šeima liko Stokholme ir čia gyveno iki mirties.

– Kuo svarbus ir įdomus yra Ambasadoriaus darbas? Kokios patirties Jums asmeniškai suteikė darbas Švedijoje? Galbūt jaučiate tam tikrų sąsajų su Igno Šeiniaus asmenine patirtimi?

– Taip, su didžiuliu entuziazmu dirbu šį darbą. Gal ir todėl, kad tikiu Baltijos ir Šiaurės valstybių suartėjimo koncepcija. Tikiu, kad privalome pasinaudoti Šiaurės šalių, Švedijos patyrimu. Tai neabejotinai paspartins Lietuvos progresą. Ir jau spartina.

Ambasadoriaus veikla leidžia matyti daug pavyzdžių, kai būtent iš Švedijos institucijų lietuviai semiasi patyrimo, kai švediško kapitalo įmonės Lietuvoje diegia naują supratimą į žmogų, darbo santykius, darbo etiką, vyro ir moterų santykius – šie dalykai Švedijoje, kaip ir kitose Skandinavijos šalyse, kurie buvo svarbūs ir Ignui Šeiniui, itin aktualūs ir dabar. Tikrai yra ko pasimokyti. Kitas dalykas – politinė kryptis. Matome ne tik atskirų individų ar įmonių ir įstaigų siekį semtis patyrimo, bet ir aiškią Lietuvos Respublikos Prezidentės ir Vyriausybės aiškiai suformuluotą siekį sustiprinti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių bendradarbiavimą su Šiaurės šalimis. Ir tai nėra savitikslis siekis. Jis pagrįstas gana aiškiu supratimu: Šiaurės šalys yra pačios artimiausios mums ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai, istoriškai. Šalys, kurios ne tik pirmos ištiesė pagalbos ranką siekiant pripažinimo, bet ir vėliau – integruojantis į ES ir NATO. Svarbiausia, tai yra aukščiausių socialinių standartų šalys, sukūrusios konkurencingiausias ir inovatyviausias ekonomikas. O šiuo metu, kai ES šalys vis dar susiduria su ekonominėmis ir finansinėmis problemoms, Šiaurės šalys yra tiesiog ekonominio ir fiskalinio stabilumo „oazės“. Taigi, manyčiau, gana natūralus Lietuvos siekis tapti šios „oazės“ dalimi. Taip, tai siekiamybė. O realybė yra kiek kita. Skirtumai socialinių faktorių santykiuose, požiūryje į darbą, žmogų vis dar akivaizdūs. Bet aš nedramatizuočiau. Juk čia irgi procesas. Švedija kūrė savo visuomenės, socialinius santykius šimtmečiais. Čia jau apie 200 metų nebuvo karo, okupacijų. Švedai patys galėjo ieškoti to modelio, kuris geriausiai atitinka skandinavišką mentalitetą. Taip išsivystė tai, kas mums, nepriklausomybę atgavusioms šalims, tapo žinoma kaip „skandinaviškasis modelis“. Didelės ir įvairialypės socialinės išmokos, stiprios profsąjungos, dideli mokesčiai – tai, ką žinojome ir nuolatos girdėdavome apie Skandinavijos šalis. Įstojus į ES, kai kuriuos šiuos socialinius standartus teko priderinti prie europinių normų. Aišku, globalizacija, migrantų skaičiaus didėjimas, visuomenės senėjimas ir kitos išsivysčiusioms Vakarų visuomenėms žinomos tendencijos verčia ir Skandinavijos šalis adaptuoti savo socialinius standartus, juos keisti. Švedijoje, kaip ir kitose Šiaurės šalyse, akcentuojama lyčių lygybė, pagrindinės žmogaus ir individo teisės, seksualinių ir kitų mažumų teisės. Čia aš tikrai įžiūriu daugiau panašumų, nei skirtumų.

– Kas buvo Jums svarbiausias impulsas, atkreipęs dėmesį į Širvintas, Igno Šeiniaus vardą, paminklo sukūrimo idėją?

– Labai patiko iš pačių širvintiškių, „iš apačios“, ateinanti iniciatyva pagerbti savo kraštiečio atminimą. Visiškai pritariu. Nes be istorinės atminties žmogus yra tik mankurtas. Kaip širvintiškis, pavyzdžiui, galės didžiuotis savo gimtine, jei nebus žinomas istorinis kontekstas? O žmonės, gyvenę, gimę Širvintose, ir yra didžiausia jūsų vertybė. Kaip ir man, vilniečiui, didžiausia vertybė yra ne tik Vilniaus mūrai, o žmonės. Jūs patys nuspręsite, kaip tą atminimą įamžinti. Yra I. Šeiniaus vardo pagrindinė mokykla. Kodėl gi nepastačius paminklo? Kaip jau minėjau, džiugu, kad idėja nėra jums „primesta“, o jūs patys jai subrendote. Todėl ir paminklas nebus „svetimas“.

– Kokias bendravimo perspektyvas Jūs matytumėt?

– Savo, kaip ambasadoriaus vaidmenį, matyčiau daugiau čia, Stokholme, puoselėjant I. Šeiniaus atminimą. Bet mielai prisidėsiu ir prie Širvintų iniciatyvų. Labai kviesčiau rajono delegaciją atvykti į Stokholmą, aplankyti vietas, susijusias su I. Šeiniumi.

– Ačiū Jums, gerb. Ambasadoriau, už išsakytas mintis ir paramą mezgant naujus bendravimo ryšius.


Kviečiame skaitytojus aktyviai įsijungti į iniciatyvinės grupės veiklą, paremti paminklo sukūrimą lėšomis. Gal tai bus 2 procentų parama, gal kitas įnašas. Padarykime viską, kad mūsų vaikai ir anūkai turėtų kuo džiaugtis ir didžiuotis.

Primename rekvizitus: Asociacija Širvintų miesto bendruomenė

Igno Šeiniaus paminklo sukūrimui

AB bankas  „Swedbank“, banko kodas 73000

Sąsk. Nr. 527300010135756925

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

4 Atsakymai į “Lietuvos Respublikos ambasadorius Švedijoje Eitvydas Bajarūnas: „Be istorinės atminties žmogus yra tik mankurtas“”

  1. skeptikui parašė:

    Paklauskite komisijos, kuri I.Šeiniaus premiją skyrė gydytojui.

  2. skeptikas parašė:

    Niekada nesupratau, kodėl paminklą I. Šeiniui nutarta statyti Širvintose. Nei jis čia gyveno, nei kūrė. Reikėjo Musninkuose ar bent Bagaslaviškyje, pagaliau – Šeiniūnuose.

  3. auka parašė:

    per miesto svente pastatykit urna ir sumes zmones. gal ir vinculis savo nepelnyta prieda atiduos krasto labui?

  4. klausimas parašė:

    jei pinskuviene pramus vilniuje pinigu paminkluii tai balsu gaus dar daugiau.

Comments are closed.

scroll to top