Bartkuškio mokykla-daugiafunkcis centras: puiki aplinka ir geros ugdymo sąlygos

Jaukus Bartkuškio mokyklos-daugiafunkcio centro direktorės Danguolės Kalesnikienės kabinetas.

Nuo 2015 metų rugsėjo 1 dienos Bartkuškio pagrindinė mokykla tapo Bartkuškio mokykla-daugiafunkciu centru. Naujajame pastate įsikūrė biblioteka, priešmokyklinė ir ikimokyklinė vaikų grupės, konferencijų salė, valgykla ir sporto salė. Lankantis Bartkuškyje susidarė įspūdis, jog atsidūriau vienoje iš Suomijos mokyklos erdvių… Nuo praėjusių metų spalio 1 dienos Bartkuškio mokyklai-daugiafunkciam centrui vadovauja direktorė dr. Danguolė Kalesnikienė. Direktorė mielai sutiko pasikalbėti apie mokyklos bendruomenę, jos tikslus, apie ugdymo naujoves.

– Jūs esate mokslų daktarė, dar visai neseniai dirbote Ugdymo plėtotės centre…

– Taip, paskutinė mano darbovietė – Ugdymo plėtotės centras prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Tai valstybinė švietimo įstaiga, teikianti švietimo pagalbą mokiniui, mokytojui, mokyklai, kitaip sakant, tai ugdymo turinio šventovė, kurioje kūrėme bendrąsias programas, atlikome vadovėlių vertinimo funkciją. Pabaigusi doktorantūros studijas, apsigyniau disertaciją, kūriau standartizuotus pradinių klasių lietuvių kalbos testus (ketvirtokams). Papildomai dirbau Vilniaus universitete, esu docentė, tačiau šiuo metu paskaitų neturiu, tik vadovauju magistrantų darbams.

– Kas privertė taip kardinaliai pakeisti darbo vietą?

– Keisti darbovietę niekas nei prašė, nei vertė. Atsitiktinai pamačiau, kad yra organizuojamas konkursas direktoriaus vietai užimti, susidomėjau dar ir dėl to, kad 14 metų į darbą Vilniuje važinėjau iš Šešuolėlių. Kadaise apsigyvenome Šešuolėlių I kaime, vyras dirbo veterinarijos vyr. gydytoju, kaime buvo savaitinis darželis, ten dirbau auklėtoja, o vėliau, tuometei mokytojai išėjus į pensiją, – pradinių klasių mokytoja. Vis dėlto svarbiausia – norėjosi praktiškai išbandyti tuos dalykus, kuriuos mes kūrėme nacionaliniu lygmeniu, įsitikinti, kaip jie veikia praktiškai mokykloje. Šiandien jau galiu pasakyti, kad ne viskas gerai veikia, nes jeigu ugdymo teorijas kuria žmonės, nedirbę mokykloje, gauname sunkiai praktikoje pritaikomus dalykus.

– Kuo skiriasi daugiafunkcis centras nuo buvusios pagrindinės mokyklos?

– Šiandien daugelyje Lietuvos kaimų nebeliko institucijų, kurios teiktų gyventojams kultūros ir socialines paslaugas. Aišku, kad šiais klausimais kažkas turėtų rūpintis. Mokyklos pagrindu sukurta moderni, naujoviška įstaiga, kuri teikia švietimo, kultūros, socialines, sveikatos, sporto, užimtumo ir kitus vietos bendruomenės poreikius tenkinančias paslaugas. Žinoma, kad visiškai atliktų savo funkcijas, tokiems naujai atsiradusiems centrams trūksta finansavimo. Savivaldybė padeda, tačiau trūksta valstybinio požiūrio. Širvintų rajono savivaldybė pažangi tuo, kad turi mus kaip išbandymo poligoną, kuriame bus aišku, ar veiks šis mechanizmas. Manau, kad jeigu mes šiais mokslo metais sugebėsime tas centro funkcijas atlikti, –  jau kitais metais galės panašūs centrai atsirasti ir kitose seniūnijose. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 120 tokių daugiafunkcių centrų.

– Jūsų mokykla tarp kaimo pagrindinių mokyklų yra pati gausiausia mokinių skaičiumi?

– Mokykloje mokosi 81 mokinys, tačiau noriu pasakyti, kad jų galėtų būti žymiai daugiau, nes mes tam galimybių turime. Turime puikias sporto ir treniruoklių sales, konferencijų salę, naują biblioteką su modernia įranga, naujas dirbtuves. Visa ši ugdymo aplinka funkcionuoja dar neseniai, todėl tikiuosi, kad laikui bėgant mokykloje mokysis ir daugiau mokinių. Vis dėlto svarbiausia, jog, ateidama dirbti į mokyklą, labai norėjau, kad mokinius trauktų ne tik puiki aplinka ir geros ugdymo sąlygos, tačiau ir vis gerėjantis ugdymo turinys. Šiandien dedame labai daug pastangų, kad mokiniai mokytųsi kuo pažangesniais metodais. Baigiame įrengti modernią klasę su interaktyvia lenta, kiekvienas mokinys turės po nešiojamąjį kompiuterį, kurie bus sujungti su mokytojo kompiuteriu į bendrą sistemą. Mokiniai mokysis bendradarbiauti virtualioje erdvėje, spręsti individualias užduotis. Šiandien keičiasi mokymosi samprata, pereinama nuo frontalaus kompiuterio panaudojimo į individualų. Nuo šių metų rugsėjo šioje klasėje galės mokytis dešimt mokinių. Manau, kad mūsų mokykla, turėdama gražias ir modernias erdves, sugebės jas panaudoti aukštos kokybės ugdymui pasiekti.

– Paaiškinkite mokinių darbo kompiuteriu ypatumus, juk šiais laikais beveik visi juos turi namuose ir moka naudotis…

– Kompiuterius mokiniai paprastai daugiau naudoja pramoginiais tikslais arba tam tikrai informacijai gauti ir turi labai mažai patirties dirbti su kompiuteriu mokymosi tikslais. Sutinku, kad dirbti kompiuteriu jau visi moka, bet ar žino, kaip kompiuterį panaudoti ugdymo procese? Juk su kompiuterio pagalba galime ženkliai palengvinti savo mokymosi procesą, tam yra labai daug įvairių mokomųjų dalykų programų. Žinoma, kompiuteris pakeisti mokytojo negali, tačiau tam tikrais momentais gali padėti mokytis individualiai kiekvienam vaikui bei ugdyti savarankiškumą mokantis.

Viena iš naujųjų mokyklos-daugiafunkcio centro erdvių - treniruoklių salė tuščia nebūna.

– Dažnai galima išgirsti nuomonę, kad šiandien žinių kimšti į galvą nebereikia, nes tam egzistuoja kompiuteris?

– Sutinku, kad mokymas turėtų būti nukreiptas ne į žinių kaupimą, tačiau mokėjimą jomis naudotis. Tačiau, kita vertus, – manymas, kad užtenka tik gebėjimų rezultatui pasiekti, ne visai teisingas. Norint įsigilinti į konkrečios problemos sprendimą, reikia turėti ir to dalyko bazinių žinių.

– Kas jus labiausiai skaudina švietimo sistemoje?

– Šiandien svarbiausias mano tikslas – kokybiškos pamokos, kad kiekviena minutė būtų išnaudojama produktyviam darbui, ir užtikrinti, kad visi žmonės mokykloje jaustųsi gerai. Sutikite, jog kartais pritrūksta geranoriško požiūrio į žmogų, ir tai būdinga ne tik švietimo sistemoje… Pastebėjau, kad ir mokytojai mokykloje nesijaučia saugūs. Kartais vaikams pavyksta išprovokuoti mažiau patirties turinčius mokytojus, nes mokytojo profesionalumas ateina ne iš karto. Reikėtų puoselėti mokinių pagarbą mokytojui, o mokytojo – mokiniams. Kartais trūksta to konstruktyvaus dialogo ir normalios komunikacijos, bendraujama negirdint kito. Svarbiausia – išgirsti žmogų, ką jis sako.

– Jūsų požiūris į mokinių rūkymą? Yra mokyklų, kuriose administracija mokiniams įrengia specialiai tam skirtas vietas…

– Pirmiausia, rūkyti yra žiauriai nesveika. Visą gyvenimą mano požiūris į rūkymą buvo neigiamas, pati niekada nerūkiau ir niekam to daryti nerekomenduoju. Mano tėtis rūkė gana ilgai, jaunystėje su tuo kovojau, tačiau tik tada, kai jau pagyvenusiam išsivystė obstrukcinis bronchitas, pripažino, kad aš buvau teisi. Manyčiau, kad rūkymas yra visiškai nesuderinamas su mūsų pagrindinės mokyklos mokinių amžiumi, juk besivystantis organizmas dėl rūkymo patiria didžiulį stresą. Beje, nepastebėjau, kad mūsų mokykloje mokinių rūkymas būtų problema, – nemačiau nė vieno rūkančio. Na, gal gerai pasislepia…

– Akcentuojamos tik moksleivių teisės, o kaip su jų pareigomis?

– Sutinku, kad mokiniams reikia daugiau aiškinti apie jų pareigas. Vaikai žino savo teises ir jų reikalauja, o pareigų nežino arba nenori jų žinoti. Manau, kad tai normali demokratijos forma, tačiau reikėtų galvoti, kaip koncentruoti dėmesį į privalomus elgesio dalykus. Požiūrį į mokyklą labai veikia ir formuoja tėvai.  Be to, teko pastebėti, kad ir labai geri dalykai, kuriuos pradeda dirbti vaikai, ilgainiui jiems nusibosta. Šiais laikais mokiniai nelinksta tęsti pradėto darbo, kada reikia į jį įsigilinti ir pasiekti konkretų rezultatą, profesionalumą. Reikėtų visai švietimo sistemai susikoncentruoti, nes dėl paviršutiniškai įgytų žinių ir įgūdžių įvairiose visuomenės veiklos sferose turime ne profesionalus, o tik paviršutiniškus specialistus. Reikia įgyti gebėjimų įveikti pasitaikančius ne tik mokslo, tačiau ir gyvenimo sunkumus. Tam reikia kantrybės, atkaklumo, savarankiškumo, motyvacijos. Kiekvienas žmogus gali šias savybes išsiugdyti, tik pradėti reikia tai daryti dar mokyklos suole. Savo pareigų žinojimas ir suvokimas, kad jas iš tikrųjų reikia atlikti, padėtų kantriai siekti tikslo. Mokinys turėtų suprasti, kad mokytis reikia ne tik tada, kada miela, gražu ir smagu, jam turėtų būti ne tik įdomus pats mokymosi būdas, tačiau turėtų tapti įdomus ir pats sunkumų įveikimo procesas. Tapti geru specialistu bet kurioje srityje neįmanoma be atkaklumo, nuoseklumo, be pastangų.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas