Niekas nesakė, kad bus lengva, sakė – bus verta…

Ir taip kiekvieną dieną šimtus kartų sukuriamas grožis.

Ir taip kiekvieną dieną šimtus kartų sukuriamas grožis.

Jaunimo rubrikoje kalbiname širvintiškę Agnę Stundytę. Mergina visuomet pasižymėjo išskirtiniu aktyvumu. Mokykloje skatino jaunus žmones tobulėti ir aktyviai leisti laisvalaikį. Bėgant metams visa tai išsirutuliojo į kur kas didesnes ambicijas. Šiuo metu Agnei yra 27 – eri metai, ji sukūrusi nuostabią šeimą ir tokį gyvenimą, apie kurį galbūt dažnas pasvajoja. Ji mielai sutiko pasidalyti laimės „receptu“ bei pažerti patarimų, kaip susikuria gyvenimo sėkmės istorijos. 

– Gatvėje nedažnai sutiksi besišypsančius žmones, ir kiekvienas tam turi skirtingų paaiškinimų, o gal pasiteisinimų. Tad pirmiausia noriu paklausti, kas jums yra laimė? Ar pati jaučiatės laiminga ir, jei taip, tai koks būtų šio jausmo „receptas“?

– Mano asmeninė laimė yra šeima. Visa kita aplink – „skanūs prieskoniai“. Man labai svarbus yra ryšys su artimaisiais, dukra, draugais… Jausdama šiuos žmones šalia ir sulaukdama jų palaikymo galiu nestovėti vietoje ir versti kalnus.

– Kokios šiuo metu yra jūsų tikslios pareigos?

– Labai sunku atsakyti. Darbo sutartyje „direktorius“, veikloje – blakstienų priauginimo specialistė, iš dalies kosmetologė, trenerė. Gyvenime – mama.

– Papasakokite trumpai apie save: kokia veikla jums visados keldavo džiaugsmą, apie kokius ateities planus svajojote vaikystėje ar būdama mokinė ir kaip viskas pakrypo iki to, ką turite dabar?

– Visuomet jausdavausi laimingiausia tuomet, kai veikdavau daug ir visko. Mėgstu jaustis atsakinga, koordinuoti daug veiklų, darbų. Kartais galbūt net per daug atsakinga, nes ne visais darbais mokėjau dalytis – pati juk geriau padarysiu… Bet, laikui bėgant, iš tokio požiūro tiesiog „išaugama“. Kiek pamenu, niekada nebuvau iš „A į B“ benešanti kokią žinutę, ir tiek. Iki „Ž“ yra dar labai daug taškų. Ir man visų jų reikėdavo. To skatinama visai aktyviai gyvenau Širvintose. Kartu su didžiule komanda bendraminčių keliavom, organizavom renginius, kvietėm svečius į mūsų miestelį, skatinom Širvintų jaunimo aktyvųjį laisvalaikį, dalyvavom parapijos veikloje ir t.t… Tokio užimtumo skatinama pasirinkau „Kultūrinės veiklos vadybos studijas“. Mokytis buvo įdomu, planavau grįžti darbuotis į gimtąjį kraštą. Tačiau likau Vilniuje kaip pati tikriausia meilės emigrantė. Kadangi šeimą sukūrėme iš karto po mano baigtų studijų, kol laukiausi dukrytės, labai norėjau kažką veikti, krapštinėtis namuose savo malonumui. Gaminti man nesiseka, tad net nerizikavau stebinti aplinkių kulinariais eksperimentais, rankdarbiai taip pat nėra mano stiprioji pusė. Tikriausiai hormonų vedama sugalvojau draugėm blakstienas priauginti. Ir, manau, tai buvo visai gera idėja. Mano hobis virto darbu, o ilgainiui ir gyvenimo būdu. Šiuo metu mano visas gyvenimas tiesiog „ant blakstienų“.

– Ką manote apie savo gimtąjį miestelį? Ar neapninka namų ilgesys, ar nesinori grįžti gyventi į Širvintas?

– Širvintos yra mano mažytė miela nostalgija, mažas ir mielas šiltnamis. Gal labiau – žiemos sodas. Čia ne tik žmonės kitokie, bet ir laikas kitaip eina. Vilniuje ilgai mokiausi gyventi. Vilniuje kiekvieną veiksmą turi planuoti bent valandai. Širvintose gali ir per tris minutes visur suspėti. Kas kartą grįžus ir važiuojant gatvėmis, kuriomis tiek vaikščiota, labai daug malonių prisiminimų užlieja. Labai gerai prisimenu visus draugus, bendraklasius, Kultūros centro darbuotojus, su kuriais tiek visko nuveikėm, mokytojus. Jie mano gyvenimui ir asmenybei turėjo daug įtakos. Daug aukso vertės patarimų ir paskatinimų esu gavusi iš mokytojos, kuri mane vis stengėsi ir chemijos išmokyti, bet man žymiai įdomiau buvo jos psichologijos paskaitose lankytis. Mūsų klasės auklėtoja, kuri išlydėjo mus į studijų labirintus, turėjo ypatingą reikšmę mano požiūriui į gyvenimą, moters asmenybės formavimuisi. Vesdama savo autorinius seminarus kartais papokštauju „o mano istorijos mokytojas taip sakydavo…“ Su didžiule pagarba prisimenu savo pirmąją auklėtoją, pirmąją lietuvių kalbos mokytoją – ir taip galėčiau tęsti ir tęsti. Tik baigęs mokyklą supranti, kad mokytojai tavyje ne tik dėstytų dalykų pėdsakus palieka. Vis dėlto jau maždaug aštuonerius metus grįžtu kaip svečias, tad jau ne tokia sava jaučiuosi. Su džiaugsmu stebiu, kaip gražėja šis miestelis, kokie projektai vykdomi, kaip puošiama gėlėmis, skulptūromis, šiemet Kalėdų miestelis buvo tiesiog tobulas. Mano dukra dažniau už mane būna Širvintose. Džiaugiuosi, kad jai ši vieta bus vaikystės prisiminimas. Grįžti gyventi į Širvintas norėčiau. Tačiau kol kas artimiausi planai su tuo nėra siejami.

Tai, ką Agnė vadina laimės „receptu“, - mylima šeima. Būtent šie žmonės visada ir visur kartu, padeda versti kalnus.

Tai, ką Agnė vadina laimės „receptu“, – mylima šeima. Būtent šie žmonės visada ir visur kartu, padeda versti kalnus.

– Ar nesuklysiu, jei „prisegsiu“ jums verslininkės etiketę? Iš socialinių portalų ir kitų internetinių šaltinių teko matyti, kad esate specializuoto akių grožio salono „2 sesutės“ savininkė. Kodėl būtent šios srities verslas? Iš kur kilo idėja salonui suteikti tokį pavadinimą?

– Na, tai labai platus klausimas. Galėčiau vien apie tai valandas kalbėti. Savęs verslininke nevadinu. Daugiau kuriu, negu administruoju. Kaip jau minėjau, laukdamasi vaikučio, stokojau veiklos. O ją atradusi įsismarkavau darbuotis. Šiuo metu esame įkūrę grožio saloną ir mokymų centrą grožio specialistams Vilniaus centre. Pavadinimas „2 sesutės“, nes „per kalnelį nesueina“. Įkurdami šį saloną turėjome viziją, kad tai bus erdvė, skirta tik akių grožiui. Norėjome būti koncentruoti, o ne universalūs. Todėl taip ir pavadinome. Dažniausiai žmonės mano, kad tai seserys įkūrė. Gaila, tačiau daug kas mūsų šalyje folklorą primiršo… Bet mes mielai visiems paaiškiname pavadinimo prasmę. Darbai salone turi tris veiklos segmentus: blakstienų priauginimo paslaugas, blakstienų priauginimui skirtų priemonių platinimą ir mokymus būsimiems meistrams bei kvalifikacijos kėlimo seminarus. Dirbam daug ir atsakingai, organizuojam tarptautinių trenerių seminarus, ieškome inovacijų, dalyvaujam įvairiuose renginiuose. Iš esmės čia tiktų frazė „niekas nesakė, kad bus lengva, sakė – bus verta“. Daug bemiegių naktų praleidom, kol sukūrėm tai, ką su šeima galime pavadinti verslu. Manau, privatus verslas jo įkūrėjui turi būti gyvenimo būdas. Antraip jo perspektyva miglota. Daug ir sunkiai reikia dirbti, būtina turėti lankstumo ir vikrumo, mąstyti bent trimis žingsniais į priekį, kad visas sukurtas mechanizmas pradėtų važiuoti. Bet tai suprasti galima tik tuomet, kai pabandai. Iš šono matosi labai mažai. Prieš porą metų su vyru pradėjome visiškai „va bank“ principu. Tikėjom, kad pavyks, bet ir ne ką mažiau jaudinomės. Svarbu save pozityviai užprogramuoti. Šiuo metu mes jau subūrę stiprią komandą, esam žinomi ne tik Lietuvoje, turime didelių ateities planų. Tačiau, kad visa tai pasiektume, mums reikėjo dirbti 24/7, ir taip ne vienerius metus. Reikia labai tikėti tuo, ką darai.

– Gal galite atskleisti paslaptį, kaip įmanoma visur suspėti? Vis dėlto yra šeima, kurios nariai ir buitis reikalauja daug dėmesio, grožio procedūros, o kur dar dėmesys draugams, kurie nuolatos priekaištauja, kad jiems nėra laiko, ir t.t., ką galima vardinti be paliovos. Juk verslas „suvalgo“ daug laiko, kurio ir taip dažnam trūksta, tad kaip jums pavyksta vienu metu būti visur?

– Oi, kad jūs žinotumėte, kiek vis dėlto aš nespėju. Manau, svarbiausia prioritetus susidėlioti. Yra dalykų, kurie tikrai gali palūkėti, o su „čia ir dabar“ geriau nejuokauti. Nuoširdžiai klabant, esu pasiilgusi jausmo, kuomet ryte esi persimiegojęs ar neturi kuo užsiimti. Visuomet tiek darbų, reikalų, pareigų prieš akis. Ir vos tik jaučiuosi susitvarkiusi su viskuo, kažkas naujo atsiranda (arba pati susigalvoju). Ačiū Dievui, yra kalendorinės šventės. Antraip turbūt dirbčiau 365 dienas per metus. Taip gyventi iš tiesų įdomu. Tik labai pritrunku laiko. Ypač sau. Mano grožio procedūros telpa vonios kambaryje, mano pramogos yra laikas su dukra ir su knyga, mano draugai ir šeimos nariai man neskambina dėl susitikimų, jie tiesiog atvažiuoja pas mane. Kartais sunku patikėti, tačiau pietus su mama ar drauge turiu planuoti mėnesį į priekį. Mano spontaniški sprendimai gali būti įmanomi maždaug vidurnaktį. Visas kitas laikas suplanuotas. Nuskambės kiek keistai, tačiau buities darbai man yra atrakcija – pailsiu tvarkydama namus. Tokie darbai trumpam „išjungia“ smegenis. Kad ir kokia užimta būčiau, kad ir kiek įsipareigojimų manęs lauktų,- jėgų visuomet semiuosi iš savo dukters. Amelija yra mano įkvepėja ir stiprybė. Ji yra geriausia, ką gyvenime turiu. Jei ne ji, tai ir šio salono nebūtų (džiaugėsi pašnekovė).

Kai pavyksta atitrūkti nuo darbų, Agnė su vyru leidžiasi į keliones. Vaizdas iš Paryžiaus.

Kai pavyksta atitrūkti nuo darbų, Agnė su vyru leidžiasi į keliones. Vaizdas iš Paryžiaus.

– Kokių patarimų skirtumėte tiems, kurie galbūt svarsto apie nuosavą verslą, bet vis dėlto nedrįsta, bijodami tam tikrų rizikos faktorių ar neturėdami tam pakankamo kapitalo? Kokie yra sėkmingo verslo principai, kuriais vadovaujantis įmanoma pasiekti užsibrėžtą tikslą?

– Pradėti. O pradėjus jau reikia eiti pirmyn – kelio atgal nėra. Ir racionaliai mąstyti. Svajonės yra puiki pradžia verslui, tačiau būtina įvertinti visus tiek išorinius, tiek vidinius faktorius. O ypač – klientus. Net ir puikiausia idėja be užtektinai didelio klientų srauto baigsis ne taip perspektyviai, kaip galbūt norėtųsi. Ir dar vieną mažą paslaptį galiu išduoti: ne į visas užrakintas duris reikia belstis ir tuo labiau ne pro visus atvertus langus lįsti. To pati pasimokiau ir tikrai užtikrintai sakau – niekas nevyksta veltui. Kiekvienas šiuo metu esame ten, kur ir turime būti.

Odeta Kuročkina

Nuotr. iš asmeninio pašnekovės albumo

Reklama: gpklinika.lt

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top