Apie seniūnijų čempionato finalą, kuriame žaidė ir toksai Ronaldo…

Vilija Tuulia Huotarinen savo eiles skaitė suomių kalba, o juos lietuviškai interpretavo poetas, eseistas Donatas Petrošius.

Gegužės 31 dieną, kada širvintiškiai sveikinosi su vasara, Kernavės apžvalgos aikštelėje vyko poezijos skaitymai. Į mūsų rajoną atskridusi Poezijos Paukštė pirmiausia apsistojo senojoje Lietuvos sostinėje ir tik paskui nuskrido į Širvintas. Čia buvo tęsiamas tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris 2014“.

Kaip žinoma, festivalis rengiamas kasmet nuo 1965 metų. Jis gimė pažymint poetės Salomėjos Nėries 20-ąsias mirties metines. Pirmojo poezijos pavasario iniciatorius ir pirmasis laureatas buvo Justinas Marcinkevičius. Renginio simbolis – Stasio Krasausko „Poezijos Paukštė“.

Atvykusius poetus savo skambiomis sutartinėmis nustebino keturios Kernavės folklorinio ansamblio „Medgrinda“ moterys, kurioms pritarė birbyne grojantis piemenukas ir dusliai aidintys būgno garsai.

Palaipioję po piliakalnius ir pasisėmę iš jų geros senovinės energijos tolesnei savo kūrybai, eilėraščius skaitė poetė Laima Kreivytė, eseistas Donatas Petrošius, prozininkas ir žurnalistas Arūnas Spraunius, Vilija Tuulia Huotarinen iš Suomijos ir Kari Tulinius iš Islandijos.

Eilėraščiuose lietuviškai išsakyti poetų išgyvenimai, jų mintys beveik visiems suprantamos, kad ir kokios keistos kartais būtų. Užtat kaip įdomu klausytis svetima ir visiškai negirdėta kalba padeklamuotų eilėraščių. Tūlas pilietis, pabuvojęs Taline ar kitoje Estijos vietoje, galėtų pasakyti, kad suomiška kalba, kuria eiles skaitė Vilija Tuulia Huotarinen, labai primena estų kalbą. Klausantis svečio iš Islandijos, galėjai nesunkiai įsivaizduoti vikingų kalavijų gausmą ir atšiaurią šiaurinės salos gamtą…

Dažniausiai poetų eilių žodžiai sukasi jausmų sūkuryje. Taip jau įprasta. Juk įsimylėję žmonės taip pat prabyla eilėmis.

Kūrinį „Sportas kaime“ skaito poetas, prozininkas, ir žurnalistas Arūnas Spraunius.

Nestandartinį požiūrį į Poezijos pavasarį su savimi atsivežė poetas, prozininkas, ir žurnalistas Arūnas Spraunius, papasakojęs apie sportinį gyvenimą kaime. Šis nedidelis prozos kūrinėlis sukėlė ne vieną juoko bangą. Verta jį pacituoti nuo pirmo iki paskutinio žodžio:

„Ypač kruopščiai ta proga nušienautame mokyklos stadione vykstančios rungtynės tarp kaimyninių seniūnijų buvo pačiame įkarštyje. Gausiai suplūdę vietiniai ir gretimų apylinkių žmonės aktyviai sirgo už savuosius. Įrodyti savo pranašumą kol kas nesisekė nė vienai iš komandų. Tam tyčia įrengtoje medinėje švieslentėje švietė kreida užrašytas rezultatas 2:2, bylojantis apie kovingą ir bekompromisį rungtynių pobūdį. Pirmam kėliniui persiritus į antrą pusę, intriga įgijo naujų bruožų, kai žaidimą pagyvino aikštėje pasirodęs toksai Ronaldo. Nežinia iš kur atsibastęs atvykėlis per devynias iki pirmo kėlinio pabaigos likusias minutes įmušė šešis įvarčius, o maždaug iki antro kėlinio vidurio dar septyniolika. Antro kėlinio viduryje šeimininkai dramatiškai atsiliko 13:14, mat, tasai Ronaldo savo pasirodymą keistai pradėjo reidu vietinių vartų pusėn. Šeimininkų treneris vietos seniūnas mėgino padėtį atitaisyti atvykėlio keitimu į žmonių gerbiamą savivaldybėje vairuotoju dirbantį patikimą trijų vaikų tėvą, bet nežinia iš kur atsibastęs ateivis į trenerio ženklus nereagavo. Vietoj to surengė kairiuoju kraštu eilinį reidą, šį kartą kaimyninės seniūnijos vartų pusėn, po kurio skaičius švieslentėje vėl bylojo apie lygią žaidimo eigą – 14:14. Rungtynių pabaiga kol kas buvo labai neaiški, žaidėjai masiškai būriavosi tai viename, tai kitame aikštės krašte. Tada sunerimo kaimynų seniūnas ir ryžosi pats įsilieti į žaidimą. Vos pasirodęs atsidengė šiek tiek didesnės nei rankinio aikštės viduryje ir pareikalavo kamuolio. Juo labiau, kad tasai Ronaldo, panašu, kurį laiką buvo praradęs domėjimąsi rungtynėmis, ir futbolu galėjo pasimėgauti vietos žaidėjai. Kamuolys nuskriejo atsidengusio seniūno pusėn. Šis, kaip įprasta sakyti, ėmė jį taisytis smūgiui. Taisėsi taisėsi, pakol žaidimu vėl susidomėjęs Ronaldo pėsčiomis, taip sakant – pasišvilpaudamas, prisiartino prie seniūno ir lengvai parideno kamuolį iš po jo kojų. Bet seniūnas ruošos darbus buvo baigęs ir jau pasirengęs, tad dar spėjo dešine basute smagiai pataikyti į atvykėlio kairiojo „Nike“ buco padą. Abu krito kaip pakirsti. Pirmas šiaip ne taip atsistojo seniūnas, nors ryškiai atsikišusį nykštį skausmas varstė kaip reikiant. Basutė buvo numeriu mažesnė negu koja. Galima sakyti iš pradžių į aikštę neplanavęs eiti ir į lengvas basutes įsispyręs seniūnas pasiaukojo komandos labui. Atvykėlis raitėsi ant nušienautų kiaulpienių, kentėjo baisingas kančias ir ranka rodė vietiniams nesuprantamus paslaptingus ženklus, kurie tarptautinėje komunikacijoje interpretuojami kaip reikalavimai seniūnui parodyti raudoną kortelę. Visi ne juokais sunerimo, kažkas garsiai pasiūlė skambinti vietiniam veterinarui, šis tai tikrai žinosiąs kaip padėti tam Ronaldo. Išgirdęs žodį veterinaras, atvykėlis atsistojo pats. Baudinys tai baudinys. Nukentėjusysis valdingai davė suprasti realizuosiąs jį asmeniškai. Nuo kiek didesnės nei rankinio aikštės vidurio iki vartų buvo kokie dvidešimt penki metrai. Tasai Ronaldo labai rūpestingai pastatė kamuolį, paskui žengė šešis didelius žingsnius atgal ir sustingo labai plačiai įsižergęs, nuožmiu žvilgsniu įsistebeilijęs į vartus, kuriuos gynė seniūno žmona kūno kultūros mokytoja. Sulaukęs ne priešininkų sienelės, bet veikiau kažko panašaus į žaidėjų šiaip sambūrį, tasai Ronaldo įsibėgėjo ir nukalė priešininkų vartų skersinį. Rungtynių rengėjai vinių šį kartą aiškiai pagailėjo. Nors vyrai tą reikalą veikiai sutvarkė, mokytoja grįžti į vartus griežtai atsisakė. Teko vėl aukotis jos vyrui, juo labiau, kad bėgti jis jau nebegalėjo. Ne taip svarbu, kas tą sykį išlošė. Rungtynės seniūnijų santykius kurį laiką temdė, bet ilgainiui laikas traumines žaizdas apgydė. Vietos gyventojai su tuo Ronaldo apsiprato, bet apdairiai jo šalinosi, laikė jį keistuoliu ir net pamišėliu. Ėmė sklisti kalbos, kad gūdžiais rudens vakarais jis traukiąs prie vietos kapinaičių, nuo jų vartų atmatuojąs šešis plačius žingsnius kaimo link, sustingstąs labai plačiai išžergęs kojas, nuožmiu žvilgsniu įsistebeilijęs į sutemose skendintį kaimą ir staugiąs tokiu gūdžiu balsu, kad apimtas metafizinio siaubo krūpčioja ir jaunas, ir senas“.

Remigijus Bonikatas

Bendrą kalbą surado (iš kairės į dešinę): poetė Laima Kreivytė, poetai Kari Tulinius iš Islandijos ir Vilija Tuulia Huotarinen iš Suomijos.