Čiobiškio vaikų prieglauda

Pasakojimai iš Čiobiškio: apie kūmą Pilsudskį ir gandralizdyje rastą mergaitę

Laiko uždangą praskleidus
Pasakojimai iš Čiobiškio: apie kūmą Pilsudskį ir gandralizdyje rastą mergaitę
Kitąmet sukanka 90 metų, kai 1923-iaisiais Čiobiškio dvaras (buvę Pilsudskio rūmai su 60 ha ūkiu) atiteko valstybei. Tuojau pat dvaravietėje buvo įsteigta valstybinė vaikų prieglauda, kurioje gyveno našlaičiai ir pamestinukai. Vienu metu Čiobiškyje galėjo prisiglausti apie 150 vaikų.
Dvaravietėje buvo įkurta prieglaudos auklėtinių pradžios mokykla. Joje auklėtiniai buvo mokomi įvairių darbinių įgūdžių, veikė siuvykla, knygrišystės dirbtuvės. Prieglaudoje gyvenantys vaikai taip pat buvo mokomi žemės ūkio darbų – pavyzdžiui, jie patys nusikasdavo bulves.
Nors visą laiką prieglauda liko valstybine įstaiga, nuo 1928 metų jai vadovauti buvo patikėta Kauno seserų benediktinių kongregacijai. Čiobiškio vaikų prieglaudoje dirbo daugiausia šios kongregacijos seserų (net dvylika). Po dvi seseris dirbo Pasvalio, Prienų, Žaslių vaikų darželiuose ir dėstė tikybą pradžios mokyklose, keletas seserų dirbo Joniškio ir Šiluvos senelių prieglaudose.
Vaikų prieglaudos gyvenimo akimirkos kartais praslysdavo į prieškario spaudos puslapius. Išpopuliarėjus turizmui, nemažai keliautojų užsukdavo ir į Čiobiškį. Juos viliojo graži gamta, artima Kernavės kaimynystė. Keliautojai savo akimis norėjo pamatyti ir netoliese esančią vadinamąją „demarkliniją“ su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu. Padaugėjus keliautojų, šalies valdžiai netgi kilo mintis Čiobiškyje įsteigti namus pravažiuojantiems, kad šie turėtų kur apsistoti. Tam net buvo skirta 10 tūkst. litų, tačiau planus sugriovė 1940-ųjų sovietinė okupacija.
Apie 100 šunų, žmonių vardais vadinamų…
Kadangi Čiobiškyje nebuvo jokio viešbučio, turistai dažnai pasiprašydavo nakvynės Vaikų prieglaudoje. Būtent po tokių apsilankymų Pilsudskio dvare spaudoje atsirasdavo įvairių istorijų…
1936 metais Čiobiškyje apsilankė „Ryto“ literatūrinis darbuotojas, pasivadinęs J. Bastūnu. Jis rašė (čia ir toliau cituojamų tekstų kalba ir stilius netaisyti):
„Iš Žaslių siekiu Čiobiškį. Šio miestelio kapuos yra palaidotas Konstantinas Pilsudskis, lenkų maršalo Juozo Pilsudskio dėdė. Ten palaidota ir daugiau Pilsudskio giminių, o taip jau kitų bajorų didikų. Apie Pilsudskio dėdę žmonės pasakoja visokių nuotykių.
– Kai jis buvo gyvas, – aiškina man vienas seniokas, – tai kalbėdavo lietuviškai ir mano vyresnįjį sūnų, kuris dabar jau turi suaugusius vaikus, nešė prie krikšto. Neblogas ponas buvo, tik jau labai keistas. Laikė jis apie 100 medžioklinių šunų ir visus žmonių
vardais vadindavo. Kai jis išjodavo medžioti, tai, jei kuris ūkininkas jam zuikį nurodydavo arba užvydavo, tai tam dešimt rublių arba ir karvę atiduodavo.
– Už kiškį karvę? – stebiuos.
– Dalino, dalino tas ponas karves, o paskui ir pats nusibankrūtino. Net valgyt nebeturėjo ko. Tada įsiuto ir, susirinkęs savo kumečius, naktį užpuolė kaimyną, išnyščiojo jo visą turtą ir į teismą pateko. Teismą išlošė, kadangi jis įrodė, kad jo kaimynas buvo jį įžeidęs, svirpliu pavadinęs. Mat Pilsudskis kalbėdavo plonu balseliu.
– Na, o tas lenkų valdovas, kuris dabar mirė, Juozas Pilsudskis, ar pas jį apsilankydavo?
– Buvo, rodos, vieną kartą atvažiavęs, bet taip slaptai, kad mažai kas jį matė. Dvi naktis Čiobiškyje pernakvojęs jis, sako, buvo nuvažiavęs į Kernavę ant Gedimino kalno pasėdėti. Ten toks didžiulis ąžuolas dar tebeauga, po kuriuo tas kunigaikštis miegodavo. Senesni kernaviškiai pasakojo matę, kad jaunasis Pilsudskis atsisėdęs sprie jo ir apsiverkęs…“
Savo straipsnyje Bastūnas teigė Čiobiškyje esant „visokių istorinių įdomybių“. Anot keliautojo, ten randama vikingų griaučių, visokių senoviškų ginklų ir karstų, tačiau įdomiausias – vienas visai susenęs, vaikų ir pažįstamų apleistas dvarininkas.
„Gyvena jis apleitame palocėlyje. Skaito Kraševskį, Mickevičių ir valgo baltintą bulvienę su morkom… Nes dvaro centras apleistas.
– Labai dažnai mano ponas, – pasakoja man to dvarininko senas tarnas, – išsiima iš geltono čemodano pundą visokių sąskaitų.
– Tai turbūt tos sąskaitos kvitai už anksčiau sumokėtus viešbučius ir taip toliau?
– O kaip tamsta manai? Važinėdavo mano ponas į kitas karalystes, gyvendavo geriau šiuose viešbučiuose, eidavo į teatrus… Tos sąskaitos jam primena prieškarinius laikus: Varšuvą, Paryžių…
Man su tarnu bešnekant prie gonkų priėjo ir pats dvarininkas.
– Na, ko tamstai reikia, – tarė jis lenkiškai.
– Ankstyvas keliautojas, žurnalistas, – sakau.
– Rašyt? Rašyt į laikraščius! Kaip jums negėda? Čia nieko įdomaus nėra.
– Bet vis dėlto. Aš norėčiau išgirsti tamstos nuomonę apie naujausius laikus.
– Apie bolševizmą. Prašau, aš tamstai tiesiai į akis sakau: jūsų kunigas Krupavičius mus išdraskė. Vot! Mes dabar mintame tuo pat, kuo minta trijų margų chlopas. Ir aš negaliu kalbėt, sudiev.
Nubėgo nuo manęs senas dvarininkas, pasišokinėdamas, tarsi jo kojos būtų guminės ir dar kartą atsigrįžo. Iš jo žvilgsnio supratau, kad jis mielai mane šunim užpjudytų. Tačiau, deja, dėl savo apsileidimo, dėl visiško nemokėjimo prisitaikinti prie naujųjų laikų jis ir padoresnio šuns negali išlaikyti. Sucypė, suvyzgė tik mažytis taksiukas…“
Naujagimiui dovanų – telyčaitė
Pasakojimų apie Čiobiškį anuomet spausdino ir „Diena“. Štai 1934 metų vasarą šio laikraščio puslapiuose greičiausiai tas pats Bastūnas rašė:
„Apie 18 km. nuo Kernavės, truputį į šoną, Čiobiškių bažnytkaimis. Tame bažnytkaimy, kapuos, palaidota keli Pilsudskiai, nūdieninio Juozo Pilsudskio giminės. Tai Stanislovas Pilsudskis – Čiobiškių bažnyčios fundatorius, Kostas, buvęs Čiobiškių dvaro savininkas ir kiti. Po tas apylinkes bevaikščiodamas suradau buvusį jo, Kosto Pilsudskio, virėją ir krikšto sūnų.
Buvęs virėjas jau visai senas žmogus, apie Pilsudskį pasakoja visokių nuotykių.
– Mano ponas buvo smarkus ir niekam neužsileisdavo. Tiktai ūkininkas iš jo tai jau buvo menkas. Jis visą amžių pramedžiojo ir mirė nieko nebetekęs. Žmona gi jo mirė anksčiau, berymodama ant lango ir į šunis bežiūrėdama. Mat nebuvo tos dienos, kad ji neverktų.
– Ar lietuvius, – klausiu senelio, – spausdavo?
– Ale jam būdavo visi lygūs. Jei tik geras medžiotojas arba melagis, tai jam ir geras. Jei tik ponas ko paklausdavo, žinai ar nežinai, vis tiek pasakok, tai būsi geras. Netoli Paparčių buvęs senas generolas Žavolinskis. Tas generolas labai mėgdavo sodinti obelaites. Pas jį buvęs garsiausias obuolių sodas. Su juo Pilsudskis dažnai susitikdavo ir pas save kviesdavo.
– Ateis, Konstantinai, laikai, kada Lietuva bus nepriklausoma, – kalbėdavo generolas Pilsudskiui. – Pamatysit. Ir tamstos, ir mano dvaras bus išdalinti kaimiečiams.
– Kai mes numirsim, tegul nors ir saulė užtemsta. Tik, kad tuos rusus truputį aplaužytų, – atsakydavęs Pilsudskis ir per šimtą šunų susišaukęs, jodavo medžioti.
– Kartą, – pasakojo toliau buvęs virėjas, – iš tolimesnių apylinkių atvažiavo ūkininkas kviesti Pilsudskį kūmuosna.
– Ar sūnus?
– Taip, šviesiausias pone…
– Jei tik graži kūma – krikštiju!
Kūma buvo parinkta, ir Pilsudskis sutiko. Tačiau tuo pat momentu jis susipyko su klebonu ir atsisakė eiti į bažnyčią.
– Tegul tas jautis pas mane dvaran ateina…
Bet ir klebonas nenusileido.
– Tegul tas aklas medžiotojas ateina į Dievo namus.
Taip Pilsudskiui kaimiečio sūnaus ir neteko apkrikštyti. Jį apkrikštijo pripuolami žmonės. Tačiau Pilsudskis naujagimio neužmiršo. Jis dovanojo geros veislės telyčaitę, kad ji užaugus duotų skanų ir sveiką pieną…“
Anot „Dienos“, tos karvės veislė užsiliko ir iki tų dienų. Tame kaime buvusi viena karvė, kurią visi vadino Ponia.
Ne veltui užsiminėme apie vaikų prieglaudą. Joje apsilankęs „Dienos“ žurnalistas pasakojo:
– „Besmalsaudamas suradau buvusį Pilsudskio dvarą. Jame dabar laikoma abiejų lyčių apie 160 pamestinukų.
– Ar atsimena bent vienas jų savo motiną? – klausiu simpatingos vedėjos.
– Labai daug tokių yra. Štai šis Andriukas. Jį trejų metų amžiaus motina atvedė ir paliko ant kapų. Tris dienas vaikas klaidžiojo, kol pagaliau pateko pas mane. Po dvejų metų motina sužinojo ir verkdama atėjo vaiko atsiprašyti ir atsiimti. „O kam mane palikai, dabar aš neisiu, man čia gera,“ – kalbėjo verkdamas vaikas.
Iš tikrųjų prieglauda puiki, gražiai vedama. Vaikai sotūs, patenkinti. Prieglaudą veda Vincento a Paulo dr-ja. Tačiau visi jie, kai tik pradeda dainuoti arba sulaukia svečių, apsiašaroja ir klausia:
– Kur mūsų motinos?
Kitas, šalia Andriuko, labai simpatingas berniokas, motinos buvo įmestas į pusnį. Visai jau sustyrusį sesutės surado ir atnešė prieglaudon. Yra mergaitė, kurią motina buvo į gandro lizdą įkėlusi…“
„Sveiki atkeliavę“…
1936-ųjų pabaigoje „Diena“ išspausdino dar vieną pasakojimą apie apsilankymą Čiobiškyje. Be jau žinomų įspūdžių, buvo pateikta ir naujų.
„Tai buvo gruodžio 7 d. Čiobiškyje. Čia yra valstybinė vaikų prieglauda, kuriai vadovauja vienuolės benediktinės. Atbridau iš Kaišiadorių jau vėlai vakare. Miestelis labai mažas, tamsu – nežinau, kur gauti nakvynę. Įėjau į pirmą pasitaikiusią krautuvę, kurios savininkas lietuvis p. Pulkauninkas. Priminiau jam apie nakvynę. Jis man sakė nueiti pas mokytoją. Vargais negalais susiieškojau tamsoje namą, kur gyvena mokytojas. Ėjau pas mokytoją, bet pataikiau pas vargonininką. Jis jau buvo skaitęs „Dienoje“ apie mano kelionę, todėl susipažinome be jokių ceremonijų. Kadangi jo žmona serganti, tai dėl nakvynės gal geriau nueiti į prieglaudą pas vienuoles. Sako, jei jau ten negausi nakvynės – pas mane pernakvosi.
Veda mane į prieglaudą. Tai buvęs Pilsudskių dvaras. Prieglaudoje vaikučiai jau baigė vakarieniauti. Susipažinau su seselėmis vienuolėmis. Jos mielai sutiko duoti nakvynę, priėmė mane savo svečiu. Vargoninkas mane paliko Vienuolių globai.
Viso čia 7 vienuolės, kurios globoja 150 našlaičių: berniukų ir mergaičių. Vienuolės nuvedė mane pažiūrėti našlaičių. Mergikės susirinkusios salėje. Vos įėjau, jos tuojau sudainavo „sveiki atkeliavę“. Nejauku man vienam būti „publika“, bet ką darysi – visaip prisieina. Apie 80 našlaičių – mergikių man dainavo. Nors jau adventas, čia dainuoti negalima, bet mano atsilankymo proga buvo padaryta išimtis. Sėdėjau aš ant suoliuko, klausiau ir žiūrėjau į dainuojančias. Balseliai liūdni, melodijos graudžios.
Jos dainavo, kaip devyni metai nemačiusios namų, kaip norinčios pavirsti gegužėlėmis ir skristi pas motynėlę…“
Straipsnio autorius teigia paprašęs seserų leisti našlaitėmis pasikalbėti. Kalbėjosi apie mamas. Mergaitės sakė, kad Čiobiškyje joms gera, tačiau mielai keliautų į tikrus namus.
„Vienuolės dėl šito man aiškino, kad jos negalinčios apkabinti, kiekvieną paglostyti, priglausti. O mažytės našlaitės labai nori, kad jas kas priglaustų, paglamonėtų. Mačiau, kaip apie seselę apstodavo kaip viščiukai našlaitės ir spausdavos, glausdavos… Tikrai liūdna pasidarė po tokio pasikalbėjimo. Ir dar štai jaučiu, kaip vargšelė glaudžiasi prie manęs, spaudžia galvutę prie mano krūtinės. O aš ką joms galiu padaryti? Ir bendrai, kas gali pavaduoti joms motiną?“
Straipsnio autorius St. Maciejauskas pasakoja, kad aplankė ir berniukus.
„Tas pats ir su berniukais. Tie irgi pasiilgę motinos, švelnaus žodžio. Juk juos myli vienuolės. Jie švarus, nusiprausę, kojytės ir rankutės baltos, lovytės taip pat švarios. Čia šimtą kartų geresnis gyvenimas, negu tokioj Merkinėj, kur vaikutis nė pieno, nė
cukraus niekada negauna. Bet ekonominės sąlygos negali atstoti nors ir vargingos šeimos…“
Viskas – tik istorija
Vaikų prieglauda Čiobiškyje veikė ir II pasaulinio karo metais, ir į Lietuvą 1944-aisiais sugrįžus sovietams. Šie juos pertvarkė į tarybinius Vaikų namus. 1959 metais Čiobiškio vaikų namai buvo reorganizuoti į mokyklą-internatą, o pastaroji 1965 metais – į Specialiąją mokyklą (berniukų koloniją), kuri veikė iki 1995 metų. Ją pakeitę Specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai, paskui – Vaikų socializacijos centras, taip pat jau – tik istorija…
Parengė Gintaras Bielskis
voruta.lt nuotrauka
1936 m. birželis. Čiobiškio vaikų prieglaudos gyventojai ir darbuotojai.

Neseniai sukako 90 metų, kai 1923-iaisiais Čiobiškio dvaras (buvę Pilsudskio rūmai su 60 ha ūkiu) atiteko valstybei. Tuojau pat dvaravietėje buvo įsteigta valstybinė vaikų prieglauda, kurioje gyveno našlaičiai ir pamestinukai. Vienu metu Čiobiškyje galėjo prisiglausti apie 150 vaikų. Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos