Raidė „L“ simbolizuoja du ypač svarbius dalykus: Lietuvą ir laisvę

Jomantė Rinkevičiūtė.

Jomantė Rinkevičiūtė – Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos abiturientė. Tai įvairių talentų nestokojanti gimnazistė, pelniusi bendraamžių ir pedagogų pasitikėjimą ir pagarbą. Jomantė – įvairių lietuvių kalbos olimpiadų ir konkursų dalyvė bei laureatė, laimėjusi ne vieną apdovanojimą. Ji yra ne tik literatūros mylėtoja, bet ir miniatiūrų kūrėja. Apie savo sėkmes ir ateities perspektyvas Jomantė Rinkevičiūtė sutiko pasidalyti mintimis su ,,Širvintų krašto“ skaitytojais.

–  Kada pradėjote kurti? Kas buvo pirmasis Jūsų literatūrinių bandymų vertintojas, kritikas ir patarėjas?

– Galima sakyti, kad kurti pradėjau šeštoje klasėje lietuvių kalbos pamokų metu. Mokytoja Edita Guščienė mokiniams skirdavo smulkias laisvo stiliaus kūrybines užduotis, mes parašydavome trumpas pastraipas duota tema. Man tokios užduotys labai patiko. Vieną gražią pavasario dieną, eidama namo, mintyse sukūriau pirmąją miniatiūrą, kurią grįžusi užrašiau. Taip prasidėjo mano kūrybinis kelias. Pirmoji kūrybos vertintoja ir patarėja buvo mano vyresnioji sesuo, kuri, beje, rašo eiles. Vėliau mano miniatiūras perskaitė ir tėvai. Pirmoji lietuvių kalbos mokytoja, kurią supažindinau su savo kūriniais, buvo gimnazijos mokytoja Edita Rutkauskienė, kadangi anksčiau nedrįsau jų viešinti.

– Sakoma, kad įkvėpimas – tai jėgų pilnatvė, palankiai nuteikianti kuo geriau suvokti ir perduoti kitiems įspūdžius. Kas įkvepia ar paskatina Jus kurti?

– Anksčiau mane įkvėpdavo gamta, kadangi ji mane, užaugusią kaime, labai žavėjo ir kartu ramino. Rašydavau stebėdama aplinką. Ir dabar gamta man labai svarbi, tačiau prasidėjo kitas mano kūrybos ir gyvenimo etapas. Aš bręstu, todėl mane vis labiau įkvepia asmeniniai išgyvenimai, asmeninės ir visuomeninės problemos.

– Koks jausmas apima kuriant? Ar esate laiminga, kad rašote? Kokie jausmai užplūsta baigus rašyti sumanytą kūrinį?

– Kurdama aš tarsi susitinku su tikrąja savimi, su savo vidinėmis galiomis. Pajuntu žodžio jėgą. Laimingiausia esu kilus naujo kūrinio idėjai, nes mane apima jausmas, kad būtinai turiu parašyti, kad tie keli tam tikra tvarka parašyti žodžiai gali kažką pakeisti. Baigusi rašyti kūrinį, ne visuomet jaučiu pasitenkinimą. Dažnai pasijuntu tuštesnė nei buvau tik pradėjusi jį kurti. Lyg būčiau išeikvojusi dalį vidinių galių.

– Ar Jūsų šeimoje yra dailininkų, muzikantų, poetų, šiaip meniškos sielos žmonių?

– Mano tėvai savo gyvenimo nesusiejo su menu, tačiau manau, kad mama yra meniškos sielos. Ji turi grožio, darnos pojūtį, kurį anksčiau išreikšdavo megzdama sau drabužius, užsiimdama rankdarbiais. Šiuos gebėjimus ji paveldėjo iš savo mamos. Kaip jau minėjau, mano vyresnioji sesuo Raminta rašo eiles ir piešia. Taigi galbūt mes abi tęsiame šeimos meniškų moterų liniją.

– Anglų publicistas Valteris Bedžotas yra sakęs, jog kiekvienas didis kūrinys gimsta tik po ilgų, tylių ir gilių apmąstymų laikotarpio. Kaip gimsta Jūsų kūriniai: spontaniškai ar po ilgų apmąstymų?

– Anksčiau mano kūriniai dažniau gimdavo spontaniškai: pamačius žavų gamtos reiškinį, pajutus stipresnę emociją. Dabar jie dažniausiai gimsta susikūrus specialią „rašymo aplinką“: klausantis mėgstamos ramios muzikos ir mąstant. Pastaruoju būdu parašytus kūrinius aš vertinu labiau, kadangi jie būna labiau „subrandinti“.

– Kokia abėcėlės raidė Jums svarbiausia? Ar Jūsų kūriniuose  yra „sunkiausių“ ir „lengviausių“ raidžių?

– Raidė „L“. Ji simbolizuoja du man ypač svarbius dalykus: Lietuvą ir laisvę. Mano kūriniai netiesiogiai gina šiuos dalykus. Negalėčiau išskirti „sunkių“ ir „lengvų“ raidžių. Kad ir kokios jos būtų, visos man yra mielos.

– Kuris Jūsų pačios kūrinys atrodo vertingiausias, brandžiausias ir brangiausias? Kodėl?

– Galbūt vienas iš naujausių kūrinių – „Laukimas.“ Jis simbolizuoja naują mano kūrybos kryptį ir dabartinę mano būseną.

– Esate dalyvavusi įvairiuose filologų, teminių rašinių konkursuose, lietuvių kalbos olimpiadose. Kokios sąsajos tarp kalbos ir literatūros? Kuri labiau patinka? Kas žadina norą mokytis?

– Kalbą aš suprantu kaip įrankį įveikti nežinomybės baimę, o literatūrą – kaip naujo pasaulio statymą. Man labiau patinka literatūra, nes ji nėra suvaržyta taisyklėmis kaip kalba. Mokymasis man suteikia pasitikėjimo savo gebėjimais, atveria duris į pasaulį.

– Jei būtų įmanoma keliauti laiko mašina, kokioje šalyje, kokiame amžiuje norėtumėte apsilankyti ir kodėl?

– Norėčiau apsilankyti ateityje, jei ji būtų tokia, kokia yra Melvino Burgesso romane „Kraujotvynis“. Ši knyga man padarė didžiulį įspūdį. Romane vaizduojama ateities Didžioji Britanija. Visuomenė pažengusi mokslo srityje, tačiau žmonių santykiai labiau primena viduramžius. „Kraujotvynis“ mane iš dalies guodžia, nes vaizduoja ateities žmones, kurie net pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis išsaugo amžinąsias vertybes ir viltį. Norėčiau, kad ir mūsų tikrosios ateities žmonės tai išsaugotų.

– Netrukus baigsite gimnaziją. Ką žadate studijuoti ir kodėl?

– Ketinu savo ateitį susieti su kalbomis, kadangi jų mokymasis man sekasi geriausiai. Mane domina vertimas, ispanų filologija, skandinavistika. Manau, kad galėčiau tapti grožinės literatūros vertėja, dovanojančia Lietuvos skaitytojams pačių geriausių knygų vertimus.

– Ko palinkėtumėte savo bendraamžiams, netrukus užversiantiems gimnazijos duris?

– Linkiu surasti lobį, slypintį jumyse. Patikėkite savimi ir išsilaisvinkite.

– Ačiū už pokalbį.

Tomas Sarakiškis

Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos abiturientė Jomantė Rinkevičiūtė kuria miniatiūras.

Rytoj pilnatis

Vilnos šiurkštumas nubėga skruostais, o kūnu – šiurpas. Arbatos garų apgaubtas veidas primena vėlę. Sueižėjusiose lūpose – tvinksėjimas.

Vakar sniego svoris nulaužė mūsų šermukšnio šaką. Nutrauktas dar vienas saugumo siūlas.

Tik. Tak. Tik. Tak. Skardžiai atsimuša į kambario sienas. Krosnyje įkalinta ugnis piktai šnypščia.

Šiandien nuvirto dalis malkų, sukrautų prie daržinės sienos. Buvo apysausės, o dabar vėl sudrėko sniege. Ar verta?

Įtrūkimas duryse lėtai plečiasi. Šaldytuvas dūzgia, laikydamasis savo tikslios dienotvarkės. Šaltis pirštais čiuopia langų plyšius.

Rytoj pilnatis.

Laukimas

Kai saulė apšviečia kampą ir dulkę jame ir suskamba aidas kibire. Kai suodžiais apvarvėjęs puodas atsitrenkia į laiką. Kai pokši ir byra, ir svyla. Kai lūžta siūleliais. Kai plyšta ir staugia apsivėlęs šeriais. Kai traukia apledėjusį iš drevės. Kai vimdo laukimas. Kai spaudžia, spaudžia, spaudžia, kol – nurieda į gilumą ir mindo širdį, mindo smegenų vingį.

Lizdas

Galvoje susuktas lizdas iš sausos žolės. Žolės apsivijusios smegenis. Šildo. Veide – abejingumas. Plaukai apkaišyti perdžiūvusiais rožių žiedais. Plaukams sunku, jie neatlaiko svorio, slenka. Pakaušis šąla, smegenys šyla. Kieno lizdas? Jis apleistas, žolės gyvena savo gyvenimą.  Pirštai neramūs, rankos neišguli sudėtos skreite. Tai – ne gyvenimas. Tik formavimasis kokone. Ko? Kone virtimas drugiu. Tuo naktiniu. Kuriam nereikia lizdo.