1979 m. prelatas Česlovas Krivaitis, palikęs Vilniaus arkivyskupijos valdytojo kėdę, tapo Kernavės klebonu. Atvykęs į Kernavę, prelatas nuo pirmos dienos kibo į darbą su jam būdinga aistra ir užsidegimu.
„Kernavėje pradėjau nuo bažnyčios. Daug ko tada nepadariau, kadangi nebuvo kur gyventi, nes senojoje klebonijoje, kuri sovietų buvo nacionalizuota, įsikūrė muziejus. Padaviau pareiškimą ir paprašiau leidimą statyti naują kleboniją. Davė, kaip ir visiems, tik 130 kv. metrų. Buvau nusiminęs, nes man pasirodė per mažai. Tada aš padariau daug verandų, be durų, be langų. O kai pastatą priėmė, padariau patalpas uždaras.
Vietą pasirinkau, kur man gražiausia buvo. Į pietus žiūrint – Kernavės istorija: piliakalniai, pirmosios bažnyčios pamatai, į kitą pusę pažiūrėjus – Kernavės miestas. Aš miestu vadinu, kadangi ji turi Magdeburgo teises. Man nesmagu, kai kas parašo, kad Kernavė yra miestelis.
Aš padariau projekto pavyzdį, pamąsčiau, ko man reikia, ir aš jį pabraižiau, o architektas B. Bakaitis padarė statybos projektą. Aš jį pažinojau, kai dirbau Vilniuje arkivyskupijos valdytoju. Vilniuje jis projektavo Šv. Mikalojaus bažnyčios kleboniją.
Būdamas valdytoju, šiaip taip pastačiau vilą Karmazinuose (Vilniaus r.). Ją pardaviau, išvažiuodamas iš Karmazinų į Kernavę. Ir turiu pasakyti, kad dabar gailiuosi, kad taip padariau. Gal būčiau ir kitaip išsivertęs, Dievas žino.
1982 m. mirė mano mamytė, jos namelį pardaviau. Už visa tai gavau šimtą septyniasdešimt tūkstančių rublių. Ši klebonija, kuri valdžios dokumentuose buvo vadinama Kernavės parapijos administraciniu pastatu, pastatyta mano lėšomis. 1980 m. buvo padaryti pamatai. Statyba užtruko apie trejus metus. Žinoma, tų 170 tūkstančių rublių neužteko, todėl buvo renkamos aukos iš parapijiečių. Praktiškai statyba užbaigta 1987 metais, nes tuomet jau apsigyvenau šiuose namuose“, – įdomiai pasakojo Česlovas Krivaitis.
Kernavės bažnyčios šventoriuje stovi kuklus paminklas, šiais laikais tapęs tikra sovietinių laikų legenda ir turintis labai aiškių Česlovo Krivaičio estetikos ir gyvenimo būdo bruožų. Tai paminklas Kernavės istorijai, kokio iki šiol dar niekas nepastatė. „Krikščionybei Lietuvoje – 600 metų“ – toks užrašas skelbia, kad prieš šešis šimtus metų Lietuva buvo pakrikštyta.
Prelatas Česlovas Krivaitis pokalbį tęsia toliau:
- Padariau trijų kambarių buitinį kernaviškių muziejų, kuklų klebono butą, parapijos kanceliariją, koplyčią. Dar norėjau įrengti bažnytinio meno muziejų, nes tikėjausi atgausiąs senąją medinę kleboniją. Dabar klebonija tikrai atgauta ir joje įrengtas bažnyčios reliktų muziejus, atidarytas 1997 metais. Eksponatus tokiam muziejui rinkau gana seniai. Tik man sunkiau sekėsi su muziejaus gidėmis…, – su tam tikro nusivylimo gaidele dėstė Česlovas Krivaitis.
- Kernavės klebonijos statybos istorija dar neparašyta, tikėtina, kad ji ateityje bus parašyta, nes Lietuvos archyvuose dūla dokumentai, liudijantys sovietinės nomenklatūros pastangas atimti šį pastatą iš parapijos ir paversti jį muziejumi, – aiškina prelatas.
Tai buvo sunkūs išbandymai ir jis jau apie tai nenori prisiminti. Nenori šito prisiminti ir buvę sovietinės nomenklatūros valdžios atstovai. Jie sakė, kad pastangų atimti klebonijos pastatą ir paversti jį muziejumi buvo, tačiau tai buvę daugiau tyčiniai veiksmai. Iš anksto buvo žinoma, kad pastato nebus galima atimti iš parapijos…
Česlovas Krivaitis tęsia įdomų pasakojimą toliau: - Turime dar vienus namus – parapijos salę, kurioje dabar meldžiamės, nes bažnyčia remontuojama. Ji buvo statyta prieš karą kaip parapijos salė. Ji buvo maža, vėliau padidinta.
Atstačiau vadinamą legendinį Geležinį vilką, dabar jau tikrai geležinį, nes prieš karą skulptūra buvo medinė… Dabar ji yra Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Pastačiau medinį kryžių „Jūs mano rankos“.
Aplinkui kleboniją, kieme daug iškilių meno dalykų, kai kurie, pvz.., labai meniški koplytstulpiai, perkelti iš Karmazinų. Tai mano pomėgis. Man patinka šitie dalykai. Klebonijos kieme yra Lurdo Marija, Jeruzalės šventovių bokštai, Rūpintojėlis koplytstulpyje, tvenkinys – Lietuvos žemėlapis.
Naujausias kūrinys – legendinis Mozė, sustojęs priešais bažnyčią ir kviečiantis visus laikytis dekalogo – dešimt Dievo įsakymų. Mozė mano mintyse jau labai seniai, man visą laiką rodėsi taip: Mozė su dešimt Dievo įsakymų, kuriuos gavo ant Sinajaus kalno. Mūsų Mozė pasitiks Kernavėje visus maldininkus ir Kernavės lankytojus. Skulptorius profesorius Antanas Kmieliauskas, puikiai atliko savo darbą: ir Kernavė, ir Lietuva turi savo Mozę,- papasakojo prelatas.
1957 metais Vilniaus arkivyskupijos ir Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje jaunas Vilniaus dailės instituto dailininkas Antanas Kmieliauskas prelato Česlovo Krivaičio prašymu iškalė iš akmens Vilniaus globėjo šv. Kristoforo skulptūrą, kuri iš karto tapo Vilniaus miesto simboliu ir masine jaunimo lankymo vieta. Antanas Kmieliauskas buvo pašalintas iš dailės instituto, tačiau šv. Kristoforas nešė jį į Parnasą.
Po daugiau kaip keturiasdešimt metų jau Lietuvos dailės akademijos profesorius Antanas Kmieliauskas vėl įgyvendino prel. Česlovo Krivaičio sumanymą – iškalė Mozę.
Pabaigoje prelatas dėsto: - Kai atvykau, tai pirmiausia griebiausi tvarkyti bažnyčią: sumūrijau naują tvorą, įrengiau šventoriuje Kalvarijas, kurias šviesaus atminimo kardinolas Vincentas Sladkevičius pavadino Kernavės Kalvarijomis. Padarytas naujas altorius, dvi klausyklos, aštuoniolikos balsų vargonai, kurie pastatyti Rimanto Gučo. Daug pinigų prarasta statybų metais dėl infliacijos. Daug padėjo Ferdinandas Visockas iš JAV, paaukojęs aštuonis tūkstančius JAV dolerių, pats paaukojau savo du tūkstančius litų, – baigė pasakoti prelatas Česlovas Krivaitis.
Pasak prelato, klebonas yra ne bažnytinio turto savininkas, o valdytojas. Taip mano ir sesuo Ona Sturonaitė, daug padėjusi statant Kernavės parapijos kleboniją. Ji tikra, kad prelato sukurtas ir paliekamas parapijai turtas vertinamas ne mažiau kaip milijonu litų.
Prelatas pats pasirinko Kernavę ir tas pasirinkimas yra reikšmingas Kernavės istorijai ir miesto ateičiai. Akivaizdus nepriklausomos Lietuvos didžiųjų Kernavės mylėtojų mokytojo Juozo Šiaučiūno, kunigo Nikodemo Švogžlio – Milžino, kunigo Zenono Baužio tradicijų tęsėjas yra prelatas Česlovas Krivaitis, kuris švęsdamas savo aštuoniasdešimtmetį palieka Kernavei savo sukurtus reikšmingus XX amžiaus kultūros paminklus.
Senojoje Kernavės kapinių dalyje palaidotas knygnešys Karolis Baužys (1860-1935). Bažnyčios šventoriuje yra kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino (1899-1985) kapas.
Čia pat, Kernavės bažnyčios šventoriuje, palaidotas ir kunigas Česlovas Krivaitis, iškilus dvasininkas, Širvintų krašto šviesuolis.
Stasys Miliukas
Chemijos inžinerijos magistras
Klaipėda
