Fotografijų apie piliakalnius parodos atidaryme – šamano ritualas

Lietuvos šamanas Petras Dabrišius iš visų kampų vaiko piktąsias dvasias.

Rugsėjo 18 dieną Kernavės archeologinės vietovės muziejaus parodų salėje vyko Alberto Švenčionio fotografijų parodos „Lietuvos piliakalniai“ atidarymas ir etnografinių vertybių iš Kernavės archeologinės vietovės muziejaus rinkinių pristatymas. Parodos atidaryme taip pat dalyvavo Gintas ir Petras Dabrišiai. Gintas Dabrišius – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, 2006 metų „Poezijos pavasario“ laureatas, išleidęs septynias eilėraščių knygas. Petras Dabrišius – vadinamas Lietuvos šamanu, Žemaitijos medinčius (medinčius žemaičių tarme – miško sargas, eigulys), Žvėrinčiaus įkūrėjas ir puoselėtojas, Viktoro Bergo ordino kavalierius už žvėrių globą, knygos „Vilko kailyje“ autorius.

Ryšių su visuomene ir švietimo programų skyriaus vedėjas Jonas Vitkūnas, pristatydamas fotografijų apie piliakalnius autorių, pabrėžė, kad Albertas Švenčionis yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, daugelio parodų dalyvis, turi Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografo menininko garbės vardą, Grand Prix, sidabro, bronzos medalius ir daugiau nei dvidešimt kitų apdovanojimų, o fotografijų ciklas „Lietuvos piliakalniai“ jau buvo eksponuotos Kaune, Vilniuje, Birštone, Prienuose, Marijampolėje, Klaipėdoje, Šilutėje, Rusnėje, Pagėgiuose. Pasak Jono Vitkūno, menininkas į piliakalnius pabandė pažvelgti kitaip nei kiti fotografai. Žiūrint į piliakalnių fotografijas juntama dvasia, kaip tam tikras atskaitos taškas, kaip vaizdas, pagautas erdvės, šviesos ir laiko sampratoje. Ir iš tikro parodos anotacijoje rašoma, kad „nors, rodos, visi mūsų šalies piliakalniai jau daugybę kartų įvairiais rakursais fotografuoti, tačiau menininkas pabandė į juos pažvelgti savaip: kai kur panaudodamas montažą ir sukurdamas miglotas, beveik fantastines vizijas, kai kur išgrynindamas spalvas ir pabrėždamas akimirkos paprastumą, bet kartu ir gilumą, kai kur žaisdamas metų ar paros laiko šviesa.“

Alberto Švenčionio parodoje - Kernavės piliakalnio fotografija.

Vienoje anotacijoje apie parodą „Lietuvos piliakalniai“ fotografo bičiulis poetas Gintautas Dabrišius rašė: „Piliakalniai įsikūrę nuošaliose vietose, todėl per pievas ir laukus jojom arkliais apsikarstę fotoaparatais. Varnos, pamačiusios blizgančius objektyvo lęšius, sušukdavo savo vaikams, tupintiems ant šakų. Piliakalnius nufotografuoti nėra itin sunku, tačiau visada atsiranda trukdytojų: debesys, medžiai, o ypač mėnulis pradeda dabintis – ima ir atsistoja ne vietoje…“

Parodos atidarymo metu savo eiles skaitė poetas Gintas Dabrišius. Poeto kūrybą puikiai apibūdina literatūros kritikas Rimantas Kmita: „Daug ko tiesiog nesuprantu. O gal ir suprasti per daug nėra ko. Taip poetas mato, taip mąsto, taip jam gražu, taip ir rašo. O ir man, skaitytojui, „navatnai“ daug kas atrodo. O tai svarbu, nes skaitant kitus dažniausiai taip neatrodo. Šiaip ar taip – kito G. Dabrišiaus nėra. Jis turi savo poetinio mąstymo manierą, savo intonaciją…“ Jo kūrybą taikliai iliustruoja eilutė iš eilėraščio „Kaip rašyti“: „Matai medį – / matau, / taip ir rašyk – / matau medį“…

Po visų kalbų į parodų salę įžengė padaras, labai panašus į dvikojį vilką. Miškininkas, medžiotojas, Lietuvos šamanas Petras Dabrišius, ant savęs užsimetęs vilko kailį, ritmingai mušdamas būgną, iš visų kampų vaikė piktąsias dvasias. Duslūs būgno garsai kvietė į laukinio šokio sūkurį, šokį, kuriame galima būtų išlieti savo per savaitę susikaupusią neigiamą energiją, išreikšti kažkur pasąmonėje tūnojusius pirmykščius jausmus, atskleisti savo tikrąją gamtinę prigimtį.

Petras Dabrišius septynerius metus praleido aukštai šalia sniegynų Pamyro kalnuose. Valgė tik sumedžiotų gyvūnų mėsą, nes iki parduotuvės buvo apie 200 kilometrų. Savo knygoje „Vilko kailyje“ jis taip apibūdina tą laikotarpį: „…gyvenimo istorija apie mirtį ir išlikimą, ribą tarp sveiko proto ir pamišimo, visiškos vienatvės ir turgaus šurmulio, apie palaimingą proto tylą, kai visatos gausmas liečia sielos stygas ir užgauna pačias jautriausias dieviškas natas…“ Išlikti atšiauriomis sąlygomis neabejotinai padėjo „…patirtis, įgyta vaikystėje, – įstabi klausa, vilkiškas akylumas ir uoslė, kūno ir dvasios stiprybė…“.

Prie simbolinės ugnelės protėviams. Iš kairės į dešinę: Albertas Švenčionis, Gintas Dabrišius ir Petras Dabrišius.

Po atlikto ritualo šamanas sutiko atsakyti į kelis „Širvintų krašto“ klausimus.

– Kodėl esate pasidabinęs būtent vilko kailiu?

– Vilkai man kelia pagarbą. Vilkas ir mes esame toje pačioje maisto piramidės viršūnėje, tačiau vilkai savo taisyklių niekada nepažeidžia ir jų laikosi nuo pat savo gyvavimo pradžių, o mes vis rašome ir rašome naujus įstatymus. Vilkų įstatymai nerašyti, o nerašytų įstatymų laikosi visi, nes jie padiktuoti geležinių gamtos dėsnių. O mes patys sugalvojame įstatymą, kurį vėliau bandome įvairiais būdais apeiti. Be to, juk ir knygos pavadinimas „Vilko kailyje“ įpareigoja…

– Esate šamanas – tarpininkas tarp žmonių ir dvasių?

– Šamanas – tarptautinis žodis. Šis žodis primena laikus, kada mes visi buvome medžiotojai ir turėjome totemus, amuletus. Šamanas padėdavo žmonių labui palenkti dvasias, išgydyti ligonį, išvarant piktąsias dvasias, amuletams, ginklams suteikti stebuklingą galią, medžiotojui išmelsti laimikį. Jeigu medžioklės plotuose ganėsi briedžiai, tai šamanas įsikūnydavo į briedį, nes norint jį sumedžioti, reikėdavo nujausti briedžio elgseną, „skaityti“ jo mintis. Jei žmonės gyveno tarp vilkų, tai, norėdami išgyventi, turėjo ir jausti kaip vilkai.

Su šamanu panoro nusifotografuoti parodos svečiai.

– Jūs esate miškininkas, medžiotojas. Gamta jums labai svarbi?

– Mano profesija – medinčius. Tai Vytauto laikų žmonės, atsakingi už medžius, už bites, už žvėris. Girininkas prižiūri tik mišką. Gamta visiems, ne tik man, svarbi, gaila, kad daugelis apie tai užmiršo. Juk medis taip pat gyvas, tik mes nežinome, kiek jis supranta supantį pasaulį, gali būti, kad daugiau už mus. Kad šiandien suprastume realų pasaulį, turime grįžti į gamtą. Šiandien gyvename fantazijų pasaulyje, tarp tų vizualinių informacijos srautų pasiklystame žemėje ir prarandame mūsų protėvių turėtą ryšį su ja.

– Būgno garsuose tarsi susijungia praeitis, dabartis, ateitis. Po poros valandų vyks krepšinio pusfinalis, kuriame Lietuva susitiks su Serbija. Gal galima būtų sužinoti rezultatą, o gal net jį pakoreguoti?

– Rezultato atspėti neįmanoma. Juk tai dar neegzistuojantis dalykas, todėl jokių bangų negali skleisti. Ritualas atliekamas su užklausimu, su konkrečia mintimi, su tikslu ir po to bandomos gaudyti nuo daikto sklindančios energetinės bangos. Daug lengviau prisijungti prie vilko skleidžiamų bangų ir jausti jį. Kviečiu 20 valandą atvykti ant Karmazinų alkakalnio Neries regioniniame parke. Ten atliksiu apeigas su šventąja ugnimi ir būgnais. Alkakalnyje egzistuoja ryšys tarp protėvių, tarp medžių ir žmonių, ten gamtoje veiks tikri jausmai.

Pasak renginio ant alkakalnio Neries regioniniame parke organizatorės Miroslavos Didžiokienės, per apeigas prie ugnies, kurios vyksta leidžiantis saulei, P. Dabrišius pasidabina vilko kailiu ir tarsi mistiškai pavirsta vilku… Svarbu, kad ritualo metu lauže būtų deginamos žaibo pataikytų medžių šakos. Vyksta savotiškas ugnies ir būgno garsų šokis, kai visi dalyvaujantis pajunta kitokią būties esmę… praeities, dabarties ir ateities ryšį… kitokią savasties prasmę… Juk ugnis – stipriausia iš stichijų, ji gyva… ir neatsiejama gamtos ir mūsų protėvių tikėjimo dalis.

Remigijus Bonikatas