Štai taip reikia minti linus.
Gelvonų vidurinėje mokykloje toliau vykdomas projektas „Kas kraitelėje gyvena?“, kuris finansuojamas kredito unijos „Ūkininkų taupa“. Skaitytojams dar kartą norime priminti, jog vienas projekto uždavinių – supažindinti su istoriškai susiformavusiomis tradicijomis.
Lietingą gegužės 12 d. rytą nusprendėme važiuoti į Rumšiškes. Nors kelionės pradžia nežadėjo nieko gera, tačiau pasiekus tikslą – Lietuvos liaudies buities muziejų, oras pasitaisė. Galėjome neskubėdami keliauti iki Žemaitijos sektoriaus, kuriame turėjo vykti edukacinė programa „Lino kelias“.
Netrukus pasiekėme Gintališkės sodybą. Tai tradicinė vidutinio valstiečio, turėjusio 18 hektarų žemės, besivertusio javų ir linų auginimu bei gyvulininkyste, sodyba. Būtent čia mus pasitiko Teodora – edukacinės programos vadovė. Ji programą pradėjo šokiu – rateliu, trumpai aptarė lino praktinį pritaikymą bei jo vietą papročiuose ir apeigose.
Vėliau ėjome į sodybos kluoną, kuriame apžiūrėjome linų apdirbimo ekspoziciją, klausėmės pasakojamo apie lino naudą. Vadovė demonstravo darbus, kuriuos būtina nudirbti, kad lauko augalas taptų dailiu raštuotu audeklu.
Audiniai iš lino yra vieni seniausių pasaulyje. Lietuvoje linas taip pat turi gilias tradicijas. Lietuvių liaudyje šis augalas buvo laikomas šventu, senoliai tikėjo, jog jis turi ypatingą galią kovojant su velniais, raganomis ir kitomis piktomis dvasiomis, apie liną sukurta daugybė dainų. Tad buvo labai įdomu dalyvauti edukacinėje programoje ir sužinoti, kokie stebuklai slypi mažoje lino sėkloje.
Jurgita Striškienė
[nggallery id=352]
