Taisyklė Nr.1 – niekada nenuleisti rankų

 „Kalėdų senelių iniciatyva“ susilaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio.

„Kalėdų senelių iniciatyva“ susilaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio.

„Stengiuosi, kad mano gyvenimas būtų kaip pati įdomiausia kada nors perskaityta knyga,“ – sako širvintiškė Justina Vaitiekūnaitė. Jau mokykloje perėjusi savanoriavimo pradžiamokslį, iki šiandien vis dar randa jėgų ir entuziazmo.

Vienas iš naujausių jos veiklų – bendradarbiavimas su socialinių akcijų organizatoriais Mission.lt. „Kalėdų senelių iniciatyva“ sulaukė ir vilniečių, ir žiniasklaidos dėmesio. Per savaitę bendradarbiaujant su aukok.lt buvo surengtos net keturios misijos, kurių metu Kalėdų seneliais persirengę žmonės, džiugino visus praeivius, linkėjo geros dienos ir skatino būti geriems net tik per Kalėdas, bet ir ištisus metus. „Kalėdų seneliai“ pabuvojo geležinkelio stotyje, Katedros aikštėje bei Kalvarijų turguje.

Kaip padėti kitiems bei juos nudžiuginti, pasakoja Justina – nepailstanti optimistė ir aistringa keliautoja.

– Papasakok, kaip kilo mintis savanoriauti?

– Regis, aš pradėjau savanoriauti, dar pati nežinodama, kad tai vadinasi savanoryste. Visad buvau aktyvus vaikas, vadinamoji „visuomenininkė“. Tad man visos tos veiklos mokyklos laikais atrodė kaip įdomi popamokinė veikla. Ar buvau „Sniego gniūžtės“ vadoviukė, ar padėjau Kultūros centrui renginiuose, ar koordinavau „Darom08“ akciją – apie visa tai galvojau ne kaip apie savanorystę, o kaip apie įdomią veiklą.

Kol kiti šoka, piešia, dainuoja, aš… organizuoju. Tokia veikla mane labai daug ko išmokydavo: atsakomybės, organizacinių sugebėjimų, bendravimo su suaugusiais. Visad norėjosi save išmėginti vis kitoje srityje.

Pradėjau vasaromis savanoriauti Vilniaus Šeškinės vaikų dienos centre ir toji veikla išties mane „užkabino“. Vėliau ir mokslo metais savanoriaudavau Širvintų vaikų dienos centre.

Išties, prisimenu, kaip man ir mamai nuogąstaudavo mano mokytojai, kad tiek daug laiko skiriu ne mokslams, o visokioms veikloms. Vis sakydavo, kad kas iš to, kad galiausiai „perdegsiu“, kad švaistau savo laiką… Klydo. Tai man suteikė nuostabių įgūdžių visoms kitoms veikloms, kuriomis užsiimu dabar, ir daugybę nuostabių galimybių turėti įdomų gyvenimą.

– O kokia savanoriavimo persirengus Kalėdų seneliu istorija?

Justina - Justina nuolatos stebina savo entuziazmu, o dėl užsibrėžto tikslo niekada nenuleidžia rankų.

Justina nuolatos stebina savo entuziazmu, o dėl užsibrėžto tikslo niekada nenuleidžia rankų.

– Tai ne savanorystė, tai misija. Kai devynis mėnesius gyvenau ir savanoriavau Prancūzijoje, man kilo mintis apie tokį žmonių judėjimą, kuris siektų teigiamų pokyčių visuomenėje organizuodamas netikėtas, slaptas akcijas – misijas. Pradėjusi studijuoti Vilniuje ir aktyviai suktis visuomeninėje veikloje, susipažinau su daugiau bendraminčių ir taip gimė Mission.lt.

Jau metus organizuojame įvairiausias akcijas Vilniaus mieste ir taip stengiamės nustebinti praeivius bei įkvėpti juos tapti draugiškesniais, bendruomeniškesniais, taip pat neskubėti, o žvalgytis, kas vyksta aplinkui. Vasarą su manimi susisiekė aukojimo portalas Aukok.lt ir paprašė pagalbos organizuojant gerumo savaitę „Būk geras visus metus“. Tad grįžusi į Vilnių su savo kolegomis iš Mission.lt ėmiausi šios idėjos ir… buvo labai smagu! Idėja buvo parodyti vilniečiams, kad reikia būti geram visus metus, o Kalėdų seneliai visame mieste, netikėtose erdvėse rodydavo gerumo pavyzdžius.

– Kaip manai, ko reikia žmonėms, kad jie pasikeistų? Ar misija yra pirmas žingsnis į tai?

– Manau, kad žmonės pasikeistų, pirmiausia jiems reikia įkvepiančio pavyzdžio. Matydamas, kaip tai gera, smagu ir prasminga, žmogus įgaus motyvaciją irgi tokiu tapti. Tad misijų siekis yra sukurti kuo daugiau tokių įkvepiančių galimybių.

– Kalbėjai apie tai, kad reikia įkvėpti kitus. O iš kur pati semiesi įkvėpimo?

– Visą vaikystę, paauglystę labai daug skaičiau, tiesiog gyvenau knygose ir galiausiai panorau, kad mano gyvenimas taptų toks įdomus, kaip tos knygos. Esu išranki skaitytoja, tad noriu, kad mano gyvenimo siužetas man būtų pats įdomiausia dalykas, kurį esu perskaičiusi.

Be knygų, kitas įkvėpimo šaltinis – žmonės. Tie, kurie gyvena išskirtinius gyvenimus, kurie turi daugybę istorijų papasakot, kurių akys dega! O taip pat tie žmonės, kurie mane palaiko (draugai, šeima, mano ypatingiausia mokytoja – R. Baranauskienė), ir tie žmonės, kurie man dėkoja ir sako, kad aš juos įkvepiu!

– Minėjai, kad gyvenai Prancūzijoje. Kaip ten atsidūrei?

– Jau nuo dešimtos klasės žinojau, kad nestosiu studijuoti po mokyklos, o išvažiuosiu. Yra tokia nuostabi programa – Europos Savanorių Tarnyba. Ji suteikia galimybę jaunimui išvykti į kitą šalį ir ten atlikti savanorišką darbą. Esi visiškai išlaikomas materialiai (būstas, maistpinigiai, kišenpinigiai..). Tuo pačiu turi nuostabią galimybę pažinti kitą šalį, naujus žmones, išmokti naują kalbą ir išmėginti save naujoje veikloje. Šia programa gali pasinaudoti kiekvienas jaunuolis iki 30 metų, tereikia motyvacijos, ir viskas.

Žinodama apie šią galimybę, ramiai laikiau 12-os klasės egzaminus, nes jau žinojau, kad po poros mėnesių išsikraustau į Prancūziją, kur mokysiu šeimas, kaip būti ekologiškomis, dirbsiu senelių namuose ir organizuosiu prevencinius renginius.

Tie devyni mėnesiai buvo ypatingi. Labai sutvirtėjau kaip asmenybė, nes pradžia buvo sunki dėl kalbos nemokėjimo. Išmokau būti visiškai savarankiška, praplėčiau akiratį, tvirtai apsisprendžiau dėl tolesnių studijų ir mano motyvacija, nors mokausi jau antrame kurse, vis dar tokia pat stipri.

Ir, žinoma, vienas nuostabiausių dalykų – pradėjau keliauti. Tai tapo viena iš pagrindinių mano gyvenimo aistrų.

– O kaip į tokį apsisprendimą reagavo tavo šeima, artimieji?

– Iki išvažiavimo aš mamą pratinau kelerius metus. Žinoma, bando atkalbėti, bet… juk ji mama. Žinau, kad ji manimi tiesiog labai rūpinasi. Vis dėlto aš – jaunėlė.

Bet, manau, kad jau dabar mama įprato, nes po kiekvienos naujienos („Mama, aš vasarą keliausiu į Ameriką…“, „Mama, aš savaitgaliui lekiu į Suomiją…“, „Mama, važiuoju mokytis į Turkiją…“) ji jau vis mažiau bando atkalbėti (nors dar bando!) nes mato, kad esu tikrai nepėsčia ir moku savimi pasirūpinti.

– Ką studijuoji dabar? Nekilo minčių emigruoti ir studijas bei gyvenimą pradėti kitoje šalyje?

– Dabar studijuoju politikos mokslus Vilniaus universitete, ateitį sieju su žmogaus teisių sritimi ir tikrai Lietuvoje. Keliaudama po šalis, kurios yra ne tokios „geros“ kaip Lietuva, galiu iš naujo įvertinti savo gimtojo krašto privalumus. O būdama šalyse, kurios yra pažengusios toliau nei Lietuva, aš pasisemiu idėjų, ko galiu siekti grįžusi namo.

– Papasakok šiek tiek apie savo keliones. Ar dar yra daug vietų, kuriose nesi buvusi?

– Tų vietų dar tiek daug, kad bijau, jog neužteks vieno gyvenimo visas aplankyt. Bet galiu bent jau stengtis jų pamatyti kuo daugiau. Nuo mokyklos baigimo teko keliauti ir lankytis 15 šalių.

Man tai tapo priklausomybe, nes kai pamatau pigius bilietus į kur nors, pradeda drebėti rankos. Aš nesu turistė, aš keliautoja, tad tikiu, kad geriausiai pažinti šalį padeda vietiniai gyventojai, kurie svetingai man padeda. Kelionėse jaučiuosi labai gyva, labai laiminga ir manau, kad jos yra geriausia mokykla. Kartais žmonės, išgirdę apie tai, kaip aš daug keliauju, mano, kad esu laimėjusi milijoną arba „varau“ šeimą į bankrotą. Tikrai ne. Aš tiesiog išmokau pigiai keliauti.

– Ar viskas visada taip gerai sekasi? Pigiai nukeliauji, pamatai naują šalį… Atrodo, kad nesusiduri su jokiais sunkumais.

– Visko būna, bet aš tai priimu kaip iššūkius, kurie padaro kelionę net įdomesnę. Būna, pasiklysti, neturi kur nakvot, ką nors pameti ar atsiduri nepatogioje situacijoje. Tačiau pastebiu, kad kai matau, jog viskas einasi per lengvai, net prisigalvoju sunkumų, kad būtų įdomiau.

– Ar apskritai turi kuo gyvenime skųstis?

– Laiko trūkumu. Viską suderinti išties sunku: savanorystės, kelionės, o dar asmeninis gyvenimas. Tai tikrai sunku ir kartais nepavyksta. Jei noriu susitikti su brangiais žmonėmis, turiu prieš savaitę susiplanuoti. Darbo kalendorius – tai knyga, be kurios negaliu gyventi.

– Kokie tavo artimiausi planai? Kur keliausi, ką veiksi?

– Kitam mokslo semestrui iškeliauju mokytis į Turkiją. Iššūkis – neištekėti už turko! Juokauju, žinoma. Numatomas labai įdomus pusmetis, išties kitokioje kultūroje ir, žinoma, su daug kelionių! Tada vasarą keliausiu po Vidurio Europą, Balkanus, savanoriausiu visokiuose festivaliuose Lietuvoje ir visaip kitaip įdomiai gyvensiu, gaudydama visas galimybes lyg kiškius savo kelyje.

– Ar šiemet laiškas Kalėdų seneliui labai ilgas? Ko palinkėtum sau ir kitiems?

– Labai daug neprašau. Daugiau jam pažadu – kad ir toliau būsiu gera ir padėsiu kitiem žmonėm, o tada jis ir toliau ant manęs sėkmės dulkeles barstys. Linkiu kuo daugiau svajoti ir ne tik tikėti, kad svajonės išsipildys, bet ir turėti ryžto jas paverst realybe.

– Ačiū už pokalbį.

Aura Jankūnaitė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top