Kai Simona Mikulevičiūtė, būdama vos trylikos metų, su mama išvyko gyventi į Angliją, Lietuva liko tarsi gražus prisiminimas – gimtoji kalba, pažįstami žmonės, vaikystės kvapai ir gatvės.
Po septynerių metų Anglijoje ir penkerių Islandijoje, kur gimė jos dukra, Simona priėmė drąsų sprendimą – grįžti į Lietuvą po dvylikos metų gyvenimo svetur. „Norėjau, kad mano vaikas kalbėtų lietuviškai, kad augtų tarp savų“, – sako ji. Šiandieną Simona su sužadėtiniu gyvena Širvintose, dirba Vilniuje ir kuria gyvenimą, apie kurį visada svajojo.
Simona prisimena, kad atvykus į Angliją ir teturint vos trylika metų, viskas atrodė tarsi iš kino juostos. Nauja aplinka, nepažįstamas miestas, svetimi žmonės – visa tai kėlė baimę. Pradėjusi lankyti britų mokyklą, nemokėdama anglų kalbos ir būdama vienintelė lietuvė klasėje, ji patyrė daug streso, ašarų ir labai ilgėjosi gimtinės. „Mamos ne kartą prašiau, kad grįžtume atgal“, – prisimena Simona. Tačiau laikui bėgant Anglija tapo jos namais, o paauglystėje mintys apie grįžimą į Lietuvą išblėso.
Vaikystėje didžiausias iššūkis buvo anglų kalbos nemokėjimas. Vėliau, jau paaugus, gyvenimas Anglijoje tapo lengvesnis – Simona prisitaikė prie kultūros, susirado įvairių tautybių draugų. Islandijoje iššūkiai buvo kitokie – tai buvo pirmieji žingsniai suaugusiųjų gyvenime: darbo paieškos, buto nuoma, finansiniai sprendimai. Be to, atsirado stiprus ilgesys mamai, kuri tuo metu vis dar gyveno Anglijoje. Pašnekovė pripažįsta, jog gyvenimas Anglijoje ir Islandijoje skyrėsi ne tik kultūriškai, bet ir dėl kasdienybės ritmo. Mergina pastebėjo, kad Islandijoje žmonės atrodė labiau atsipalaidavę, mažiau stresuojantys – arba tiesiog mokantys geriau slėpti savo problemas. „Anglijoje viskas vyko greitai, o Islandijoje gyvenimas tekėjo lėčiau“, – sako ji. Tačiau lėtesnis ritmas turėjo ir trūkumų. Dėl dažnai pasitaikančių blogų oro sąlygų Simona dažnai rinkdavosi likti namuose, susisukti į antklodę ir žiūrėti filmus, užuot ieškojusi draugų ir bendraminčių. Pramogos Islandijoje buvo brangesnės, o sužadėtinis dažnai dirbdavo ilgai.
Simona atvirauja, kad gyvendama Anglijoje nejautė stipraus ilgesio Lietuvai. Ji buvo dar labai jauna, vertybės tik formavosi, o kasmetinės vasaros Lietuvoje padėdavo palaikyti ryšį su gimtine. Tačiau viskas pasikeitė, kai ji susipažino su savo vaikinu lietuvaičiu. Pirmą kartą atvykusi aplankyti jo šeimos Lietuvoje, nuvažiavo pas vaikino senelį ir ten, pievoje, pamatė viziją – jų vaikai laksto toje pievoje. Tą akimirką gimė pirmasis tikras noras grįžti į Lietuvą.
Sprendimas grįžti į Lietuvą nebuvo spontaniškas – tai buvo ilgai kalbėta ir planuota. Vis atidėliojamas, vis sakoma „kitais metais“. Tačiau pradėjus kurti šeimą, Simona galutinai apsisprendė: „Užsienio jau gana. Nenoriu auginti vaikų ten, kur nėra močiučių, senelių, dėdžių ir tetų.“
Simona pripažįsta, kad grįžimas į Lietuvą buvo tarsi migracija į naują šalį. Nors tai jos gimtinė, ji niekada čia nedirbo kaip suaugusi moteris, neturėjo jokių įpareigojimų. Reikėjo iš naujo mokytis, domėtis, klausinėti: kokius dokumentus reikia pildyti, kaip mokami mokesčiai, kur kreiptis dėl įvairių paslaugų. Pradžioje dirbo laikinus darbus, kol dukra pradėjo lankyti darželį.
Pašnekovė tvirtina, jog gyvenimas Širvintose buvo ir keistas, ir malonus. „Matai žmones, kuriuos lyg ir pažįsti iš mokyklos laikų, bet nesi tikra, ar tai tas pats žmogus“, – juokiasi Simona. Gatvės pažįstamos, bet pasikeitusios – sutvarkyti šaligatviai, renovuoti pastatai. Miestelis gražėja ir neatsilieka nuo didmiesčių. Simona džiaugiasi, kad Širvintose daug jaunų šeimų. „Šeimos nebėga į didmiesčius, o grįžta kurti gyvenimo čia“, – sako ji. Taip pat pastebi, kad dabar, dirbant Vilniuje, bendradarbiai žino, kur yra Širvintos – anksčiau tekdavo aiškinti.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotr. iš Simonos Mikulevičiūtės asmeninio albumo
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
