Senoviniai daiktai turi ypatingą aurą – jie ne tik puošia namus, bet ir saugo istorijos dalelę. Vienas iš tokių pavyzdžių – žibalinės lempos, kurios ilgą laiką tarnavo kaip pagrindinis šviesos šaltinis, o dabar tapo vertinga kolekcine retenybe. Kolekcionieriai, kurie domisi senomis lempomis, ne tik kaupia istorinį paveldą, bet ir puoselėja tradicijas. Vienas iš tokių kolekcionierių – Drublionių kaime (Zibalų seniūnija) gyvenantis Česlovas Kanapienis. Jis su žmona Vida savo namus ir aplinką pavertė muziejumi.
Vieni kaimynai ir seniūnijos gyventojai Česlovą – senovinių daiktų rinkėją – vadina muziejininku, kiti į jį žiūri kaip į vaikščiojančią enciklopediją. Mat Česlovas apie kiekvieną senovinį daiktą, atsidūrusį jo namuose, gali pasakoti ilgiausias istorijas. Pats savotiško muziejaus šeimininkas priduria, kad daiktų rinkimas – lyg virusas ar liga, kuria „susirgęs“ maždaug prieš 20 metų ir iki šiol niekaip negalintis „pasveikti“.
-Pradžia buvo žibalinė lempa, kurią radau savo namų palėpėje, – apie senovinių daiktų muziejų prieš keletą metų yra pasakojęs Česlovas Kanapienis. – Ta lempa buityje buvo naudota mano tėvų ir senelių, atsiradus elektrai, paslėpta ant aukšto. Radinys buvo gražus, alsuojantis senove, panorau namuose turėti dar daugiau tokių lempų. Ką turėjo nereikalinga, padovanojo draugai ir kaimynai, o didžiąją dalį kolekcijos susirinkau sendaikčių turguose.
Šiandieną Česlovo kolekcijoje puikuojasi apie 300 įvairių dydžių ir formų žibalinių lempų. Toks jų kiekis atrodo įspūdingai. Vien dulkes nušluostyti nuo tokios daugybės reikia nemažai laiko. Vyras sakosi neskaičiuojantis, kiek išleidžia pinigų kaupimo malonumams, tačiau tiksliai žino, kiek vertas vienas ar kitas eksponatas.
-Kolekcionavimas labiau hobis, laisvalaikio užsiėmimas, – tvirtino Česlovas. – Senovines lempas renkame keliaudami kartu su žmona. Dažnai ir dovanų žibalinę lemputę gaunam. Labai sunku žibalinėms lempoms gauti stikliukų, tai dabar jau stengiamės nepirkt be jų.
Česlovas pasakojo, kad nepraleidžia nė vienos Širvintose ir aplinkiniuose rajonuose vykstančios mugės, ten visuomet randa daiktų, papildančių jo kolekciją. Lankosi net užsienyje, ten randa įdomių senienų. Pasirodo, žmonės domisi senienomis, dėl reikalingo kolekcijai sendaikčio pasiruošę sukarti net kelis šimtus kilometrų. Vyras pripažįsta, kad toks malonumas labai brangiai kainuoja, bet už jokius pinigus to neatsisakytų.
Pasidomėjus, ar yra kokių nors legendų ar netikėtų istorijų, susijusių su žibalinėmis lempomis, Česlovas atsakė:
-Šiaip neteko susidurti su legendomis, bet turime lemputę, kurią pardavę (buvo 2 vienodos) po maždaug vienerių metų gavome vėl dovanų. Ją žmonai padovanojo krikšto dukra. Pasirodo, turėtas eksponatas niekur nedingsta, jis vėl kažkokiais keliais sugrįžta pas buvusį šeimininką.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Vidos ir Česlovo Kanapienių asmeninio archyvo
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
