Pro Širvintas ir Puorius plaukė ginkluotas srautas į Vilnių…

Rusų karininkams pranešus, pasienio policijos karininkai perpjauna užtvarą ir, kariuomenės vadui įsakius, Lietuvos kariai pradeda žygį į Vilnių, 1939 m. spalio 27 d.

1939-ųjų spalį ir lapkritį visa Lietuva gyveno mintimis ir kalbomis apie Vilnių. Spalio pradžioje sovietams nutarus per jų karą su Lenkija okupuotą Vilnių perleisti Lietuvai, mūsų šalis pradėjo ruoštis perimti istorinę sostinę, kurios neteko 1920 metais, lenkams klastingai sulaužius ką tik pasirašytą taikos sutartį. Nors oficialiai teigiama, kad mūsų šaliai Vilnius buvo perduotas 1939 metų spalio 10 dieną, pasirašius SSSR-Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį, laikoma, jog iš tiesų Vilnių Lietuva atgavo tik spalio pabaigoje, kai į miestą ir apylinkes buvo įleista Lietuvos kariuomenė bei valstybinių struktūrų atstovai.

Lietuvos Seimui 1939 metų spalio 14 dieną ratifikavus sudarytą sutartį, karinė vadovybė ėmė ruoštis Vilniaus ir Vilniaus krašto perėmimui. Iš įvairių kariuomenės dalinių buvo suformuota Vilniaus rinktinė, kurios vadu buvo paskirtas divizijos generolas Vincas Vitkauskas. Spalio 15-16 dienomis Vilniaus rinktinės pajėgos buvo sutelktos palei buvusią demarkacijos liniją. Nors žygį į Vilnių planuota pradėti spalio 17-18 dienomis, tačiau Lietuvos kariai pralaukė dar dešimt dienų. Tuo metu sovietai plėšė Vilnių. Tik spalio 27 dieną Lietuvos kariuomenei buvo leista įžygiuoti į Vilniaus kraštą. Rinktinė demarkacijos liniją kirto šešiose vietose, dalis karinių pajėgų buvo numatyta sienos apsaugai. Į Vilnių kariuomenė įžengė nuo Širvintų ir Vievio. Būtent Širvintų kryptis laikoma pagrindine, iki šiol išliko nuotraukų ir filmuotos medžiagos apie demarkacijos linijos perėjimą prie Puorių. Bene žinomiausi tuomet darbavęsi fotografai – Julius Miežlaiškis ir Vytautas Augustinas.

1939 metų lapkričio 2 dieną „Kario“ žurnale pasirodė išsamus reportažas „Istorinis žygis į Vilnių“, skirtas tam įvykiui. Jūsų dėmesiui – tas pasakojimas (stilius autentiškas):

Kariuomenės vadas brig. gen. S. Raštikis palydi jau žygiuojančią kariuomenę. Spalio 27 d. pusiaudienis, Maišiagalos - Vilniaus kryptis.

„Milijonus kartų visų lietuvių lūpomis kartotas, dainose išdainuotas ir svajomis išsvajotas Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių pagaliau prasidėjo žvarbų, ūkanotą spalių 27 dienos rytą. Beveik dvi savaites prie buvusios administracinės linijos išstovėjo žygiui susitelkusios mūsų kariuomenės Vilniaus rinktinės dalys, nekantriai laukdamos išauštant šio išganingojo rudens ryto. Nemažesniu nekantrumu šio istorinio momento laukė pats Vilnius ir visa Lietuvių tauta, – pasakojimą pradėjo „Karys“, kurio ir pagrindinių dienraščių korespondentai naktį į 1939 metų spalio 27-ąją dideliu kariniu automobiliu išvyko prie Puoriuose esančios demarkacinės linijos su Vilniaus kraštu: – Skubėjome į istorinius Širvintų laukus, kur viena Vilniaus rinktinės vora jau seniai pasirengusi laukė žygio į Vilnių, buvusios okupuotos Maišiogalos linkme. Ankstybo ryto rudeniškose ūkanose prabėga pro šalį Jonava, Ukmergė, ir mes pasiekiame Širvintus. Pakeliui pravažiuojama vis daugiau ir daugiau žygiui pasirengusių mūsų kariuomenės dalinių įvairių ginklų rūšių.“

Širvintose laikraštininkai rado įsikūrusį Pirmojo pėstininkų LDK Gedimino pulko štabą.

Šis pulkas nuo 1923 metų buvo dislokuotas Ukmergėje. Buvo pastatytos modernios kareivinės. Kasmet rugpjūčio 25-ąją pulkas iškilmingai minėdavo galutinės pergalės prieš bolševikus dieną, kai 1919 metais įžengė į Zarasus. Tose kovose su bolševikais ypač pasižymėjo Vladas Skorupskis. Rugpjūčio 25-oji tapo pulko švente.

Kai 1939 metų spalio 14-ąją Lietuvos kariuomenės štabas išleido direktyvą Vilniaus kraštui užimti, Vilniaus rinktinės sudėtyje pirmuoju numeriu buvo įrašytas Pirmasis pėstininkų LDK Gedimino pulkas, kuris iki spalio 16-osios vakaro turėjo susitelkti ties Širvintomis. Čia gavę nurodymus, laikraštininkai ir pasuko Maišiagalos link, kaip vaizdžiai rašė – „prie buvusios šiaudinių gairių sienos“, kadangi ją lenkai buvo pažymėję į žemę įsmeigtomis kartimis, kurių viršuje buvo surišta šiaudinė „šluota“.

Vilniaus rinktinės lengvųjų tankų „Vickers Carden Loyd M“, sunkvežimių ir motociklininkų kolona žygio į Vilnių metu. 1939 m. spalio 27-28 d.

„Pakelės kaimuose didžiausias ne tik mūsų kariuomenės dalinių, bet ir vietos gyventojų judėjimas ir domėjimasis greitai prasidėsiančio žygio pradžia. Juo arčiau administracinės linijos, juo visur tirščiau susitelkę mūsų žvaliųjų karių daliniai, motorizuotų pėstininkų voros, gurguolės, su visomis kariuomenės žygio ir gyvenimo reikmenimis. Nekantrūs ir sujaudinti pasiekiame plento pakraščiuose dviem gairėm pažymėtą ir lenkiškai spalvota kartimi perkertančia patį plentą administracijos liniją. Numatytas peržengimo laikas artėja labai lėtai. Prie vainikais ir trispalvėmis vėliavomis papuoštų vartų renkasi vis daugiau apylinkės gyventojų. Iš anos pusės pasirodo ir sovietų kariuomenės sargybiniai. Jie tarnybiškai pasikalba su mūsiškiais pasieniečiais.

Nejučiomis pagal tikslų planą prie sienos telkiasi judrieji ir šarvuotieji mūsų kariuomenės daliniai: dviratininkai, motorizuoti kulkosvaidininkai, tankai, motorizuoti pėstininkai. Tolumoje nuo Širvintų, kiek akys gali užmatyti, telkiasi ir juda artyn ištisos mūsų kariuomenės dalys. Nustatytai valandai besiartinant, atvyksta automobiliu keli sovietų karininkai, kurie tariasi su mūsiškiais dėl paskutinių formalumų. Vienoje plento pusėje greitai sukuriamas laužas“, – pasakoja „Karys“.

Lietuvos kariuomenė pro simbolinius vartus įvažiuoja į Vilniaus kraštą.

Beje, visai logiška, kodėl pagrindine kryptimi žygyje į Vilnių laikytos Širvintos. Vien jau todėl, kad šiuo keliu vyko Lietuvos kariuomenės tankai, nuo 1935 metų rugpjūčio dislokuoti Radviliškyje. Be I Pasaulinio karo laikų tankų „Renault FT17“, kurie Vilniaus atgavimo metu faktiškai nebebuvo naudojami, Lietuva turėjo 32 angliškus 1933 ir 1936 metų modelio lengvuosius tankus „Vickers Carden Loyd“, ginkluotus sunkiaisiais kulkosvaidžiais.

Po derybų su rusais gavus įsakymą žygiuoti į Vilnių, iš anksto buvo atlikta žvalgyba iš oro ir įsitikinta, ar nesugriauti tiltai, ar nerengiamas pasipriešinimas pakeliui, Vilniaus gatvėse.

„Tuo pačiu metu prasideda atitinkama radijo transliacija. Išmušus nustatytai valandai, išverčiamos, sulaužomos ir metamos į liepsnojantį laužą nelemtosios administracinės linijos gairės. Čia pat perskaitomas mūsų kariuomenės vado įsakymas Vilniaus rinktinės kariams ir po trumpų atitinkamų kalbų perpjaunama ir pašalinama nuo plento buvusi storoka kartis, ir gavę Vilniaus rinktinės vado divizijos generolo Vitkausko įsakymą, staiga sujuda pirmyn pirmieji mūsų kariuomenės šios Vilniaus rinktinės voros motorizuoti daliniai. Susirinkusi vietos gyventojų minia mūsų kariams sukelia gaivališkas, nemitilstančias ovacijas. Netrukus per buvusią gairių sieną pradeda žygiuoti pėstininkų ir artilerijos daliniai,“ – toliau tęsia pasakojimą „Karys“.

Į istorinį žygį Lietuvos karius atvyko palydėti ir kariuomenės vadas brigados generolas Raštikis.

„Dalinys po dalinio, dalis po dalies, su ilgomis savo gurguolių voromis, mūsų šaunūs karo vyrai vis tirščiau žengia į pažadėtąją Vilniaus žemę, vietos gyventojų gausiai papuošti gėlėmis ir palydimi entuziastiškais susirinkusiųjų šūkiais. Spaudos tarnybos atstovų mašina skuba su žygiuojančia kariuomene į priekį. Mes esame to istorinio žygio liudininkai. Liudininkai tų pirmųjų mūsų karių susitikimų su vietos gyventojais, kurių laukimas mūsų kariuomenės tryško iš jų karo ir netvarkos išgąsdintų akių, iš jų gaivališkų šypsnių ir ovacijų, mūsų pražygiuojančioms voroms. Trumpų poilsių metu mūsų kariai su gyventojais dalinosi ir ne tik šio nepaprasto žygio įspūdžiais, bet taip pat ir maisto, tabako ar degtukų atsargomis. Mūsų karius visur supa dideli būriai, maloniai viskuo besidominčių gyyentojų. Visi nori kuo daugiau išsikalbėti, kuo daugiau sužinoti, tačiau, deja, laiko tiek maža, o čia visko neiškalbėsi, neaptarsi ištisomis valandomis. Visų gyventojų lūpose pasiilgimas geros tvarkos, ramesnio ir geresnio gyvenimo ir darbo,“ – rašė „Karys“.

Lietuvos kariuomenės "Vickers Carden Loyd" tankai prie demarkacijos linijos pereinamojo punkto. Lietuvos kariuomenė laukia kelio į Vilnių atidarymo, 1939 m. spalio 27 d.

1939 metų spalio 27 dienos popietę gediminaičių pulkas pasiekė Maišiagalą, kur, kaip rašoma, „Gausūs gyventojų būriai mūsų įspūdingai įžygiuojančius karius sutiko nuoširdžiausiomis ovacijomis, brolišku palankumu ir gaivališka meile. Gausios, gerai ginkluotos mūsų karių gretos gyventojų tarpe kėlė malonų nustebimą, nuoširdžią pagarbą ir aukštą mūsų kariuomenės ir visos tautos gyvenimo pažangą. Vos įžengus į miestelį, karinė radijo stotis pradėjo transliuoti lietuviškų plokštelių muziką, Vilniaus dainas. Visas Maišiogalos miestelis skambėjo muzikos, dainų garsais ir postoviui sustojusių karių dainomis, o taip pat judėjo ir virė gausios karių šeimos postovio gyvenimas.“

Žurnale toliau pasakojama:

„Maišiogalos miestelyje vakare buvo surengta atitinkama radijo transliacija. Nežiūrint šalto ir lietingo oro, daugybė vietos gyventojų transliacijos vietoje išstovėjo iki galo, domėdamiesi pačių karių atliekama programa.

Šie sunkvežimiai ir tankai jau Maišiagaloje.

Kada mes, laikraštininkai, nekantriai ir nelabai patogiai išmiegoję nubudome dar, palyginti, ankstybą spalių 28 d. rytą, – miestelis atrodė vėl ištuštėjęs, tik didingai prie eilės namų plevėsavo mūsų trispalvės, tvarką ir judėjimą saugojo jau savieji mūsų policijos pareigūnai. Po skanių pusryčių lauko gyvenimo aplinkybėmis, mes vėl savo mašina išvažiuojame priekin, paskui į Vilnių traukiančią mūsų kariuomenę.

Ši istorinė Vilniun įžengimo diena dar daugiau ir niūriau apsiniaukusi. Žemi rudens debesys pradeda ašaroti smulkiu, įkyriu lietumi. Tačiau nežiūrint nepalankių oro aplinkybių, mūsų kariuomenės daliniai tvarkingai ir sklandžiai traukė į priekį, kas valanda artėdami prie senojo Vilniaus miesto. Išgyvendami šiuos nepaprastus įspūdžius, mes, laikraštininkai, drauge su mūsų uniformuotais vyrais nekantriai veržėmės į priekį, norėdami su pirmaisiais daliniais įžengti į mūsų amžinąją sostinę.

Pagaliau priešpietinėmis valandomis mūsų voros priekiniai daliniai pasiekė Vilniaus priemiesčių aukštumas.

Lyg kokiame milžiniškame paveiksle, pirmieji vadai ir kareiviai, užbėgę ant smėlėtų aukštumų, pasiilgusius žvilgsnius įsmeigė į priekyje rudens miglose dunksantį Gedimino miestą. Čia netrukus atskubėjome ir mes. Tolimesnę ribą peržengti reikėjo dar daugiau valandos laiko.

Visi nekantriai laukiame nustatytos valandos. Pagaliau mūsų voros motorizuoti daliniai traukia jau pirmosiomis priemiesčių gatvėmis, netrukus ir mūsų mašina seka juos. Mes artinamės prie Žaliojo tilto per Nerį. Mes vos galime judėti per didžiausią žmonių minią, kuri be sustojimo įžengiančiai Lietuvos kariuomenei kelia gaivališkas ovacijas, grobsto mėto į mus atsišaukimų lapelius. Nuo šio momento ir prasidėjo mūsų kariuomenės triumfališkas žygis Vilniaus gatvėmis.“

Vos įsikūrus Vilniuje, Pirmasis pėstininkų LDK Gedimino pulkas gavo užduotį iškelti trispalvę vėliavą Gedimino pilies bokšte. Tą misiją 1939 metų spalio 29-osios rytą, 10 val., grojant pulko orkestrui ir griaudžiant artilerijos saliutui, atliko pulko vadas Leonas Gustaitis.

Beje, netrukus dalis Lietuvos kariuomenės tankų buvo prarasta. Praėjus vos savaitei po žygio į Vilnių, 1939 metų lapkričio 7-ąją, Gedimino kalno papėdėje buvusiuose garažuose kilo gaisras. Pasirodo, kareiviai, žibalu plaudami tankų važiuoklės dalis, netyčia sudaužė žibalinę lempą. Kilus gaisrui sudegė septyni ir apdegė trys lengvieji tankai „Vickers Carden Loyd M“, taip pat 7 sunkvežimiai, po vieną lengvąjį ir krovininį automobilius. Įvykiui ištirti sudaryta komisija konstatavo, kad iš išlikusių gerų dalių galima surinkti 3-4 tankus ir panaudoti mokymams, bet nebuvo atsarginių detalių. Padaryta žala įvertinta maždaug 800 tūkst. litų.

Parengė Gintaras Bielskis

Iliustracijos iš leidinio „Tankai Lietuvos kariuomenėje 1924-1940 m.“, antraspasaulinis.net