Sausio 10-oji – Gelvonų atsiėmimo iš lenkų dieną

Valstiečių susitikimas su maršalu Juzefu Pilsudskiu. 1919. przystanekhistoria.pl nuotr.

1919 m. išvijus iš Lietuvos bolševikus, o paskui ir bermontininkus, pagrindinis priešas, neatsisakantis minties užgrobti Lietuvą ar bent dalį jos, liko Lenkija. Lenkai piršo savo planus atkurti Abiejų tautų laikus primenančią valstybę, o kaip „programą minimum“ matė Lenkiją, kurios sudėtyje būtų ir Carinėje Rusijoje įkurta Vilniaus gubernija. Tiksliau, ne tai, kas buvo 1795 metais, kai Vilniaus guberniją sudarė 11 apskričių, o tai, kas liko po 1842 metų gruodžio 30-osios, kai iš 7 Vilniaus gubernijos apskričių buvo sudaryta Kauno gubernija. Nuo 1843-ių Vilniaus guberniją sudarė Vilniaus, Ašmenos, Švenčionių, Trakų, Dysnos, Vileikos, Lydos apskritys.

„Siena“ tarp „lietuviškos“ Kauno ir „lenkiškos“ Vilniaus gubernijų ėjo kaip tik per dabartinį Širvintų rajoną. Vienas pietinių Kauno gubernijos iškyšulių buvo Totoriškio kaimas prie Žirnajų ežero. Širvintos, Gelvonai ir Musninkai, tapę valsčių centrais, jau buvę Vilniaus gubernijoje, tad, Pilsudskio įsivaizdavimu, turėję priklausyti Lenkijai. Tai ir paaiškina, kodėl būtent šios apylinkės vėliau tapo karštų kovų rajonais.

Lenkai į Gelvonus įsiveržė dar 1919 metų birželio 7-ąją, kai čia ieškojo lietuvių komiteto narių, kadangi vietos kunigas Danielius Buivys buvęs to komiteto pirmininku. Tada komiteto narių rasti nepavykę.

Rugsėjo 19-ąją lenkų legionierių pulkui užėmus Gelvonus, kitą dieną kunigą suėmė 12-os kuopos karininkai ir išvežė į Vilnių. Iš klebono buvo atimti bažnyčios raktai ir grąžinti tik grįžus iš Vilniaus, kur jį iš arešto spalio 14 dieną paleido pats lenkų 1 divizijos vadas E. Ridz-Smiglas.

Norėdami įtvirtinti šių vietovių „lenkišką šaknį“, 1919 metų gruodžio 11 dieną Vilniuje buvo surengtas vadinamasis „kaimiečių suvažiavimas“, pareikalavęs Vilniaus kraštą prijungti prie Lenkijos ir „sužymėti gyventojus pagal tautybes“. Tam lenkų net buvo atliktas surašymas, „nustatęs“, kad, pavyzdžiui, Musninkai, Gelvonai yra smarkiai lenkiški miesteliai, o Širvintose lietuvių beveik nebuvę. Tai ne visai atitiko lenkų aiškinimus, nes jau jų daryto surašymo metu Širvintų valsčiuje lietuviais buvo užsirašę 21,5 proc. gyventojų.

Matydama, kur slypi grėsmė, Lietuvos kariuomenė buvo perdislokuojama, pagrindines jėgas nukreipiant prieš lenkų kariuomenę. 1920 metų sausio 10 dieną lietuvių kariuomenė užėmė Gelvonus ir plėtė žvalgybą Širvintų ir Musninkų link.

Net Lietuvai išsaugojus Širvintų, Gelvonų, Musninkų valsčius ir oficialiai užbaigus karinius veiksmus, lenkai nesiliovė čia veikę. 1922 metų liepos 19-21 dienomis Lietuvos kariuomenės dalys Gelvonų apylinkės miškuose sugavo 11 lenkų partizanų–plėšikų. Tardymo metu paaiškėjo, kad dar birželio mėnesį juos suorganizavo Avižonyse veikęs „Neutralios zonos komendantas“ Virbalis-Sartonas ir pasiuntė į Gelvonų apylinkių miškus. Šio būrio vadas buvo Jonas Grušeckis, kilęs iš Gelvonų valsčiaus Budos kaimo. Jo pagalbininku buvo Bonifacas Rimkevičius, kilęs iš Gelvonų valsčiaus Alekniškio kaimo.

Tokių užfrontinių partizanų–plėšikų skaičius siekė iki 30 žmonių, tarp jų buvo kilusių iš Lenkijos ir buvusių Minsko gubernijos vietovių. Maistą jie gaudavo iš vietinių gyventojų, dažniausiai iš dvarininkų. Algą (15 000 lenkų markių) ir ginklus iš neutralios zonos pristatydavo Virbalis-Sartonas.

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite sausio 5 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top