1930 metų gruodžio 28 dieną vienoje iš naujosios Kernavės pradžios mokyklos klasių buvo iškilmingai atidarytas muziejus.
1933-iaisias dvisavaitiniame leidinyje „Tautos mokykla“ (Nr. 19) išspausdintame pasakojime „Kaip kūriau mokyklos muziejų“ jo įkūrėjas mokyklos vedėjas Juozas Šiaučiūnas prisiminė:
„- Šiandien mankštyba, šiandien žaisim ir bėgiosim! Gerai, kad graži diena! Žaisim lauke! – šaukė m-los vaikai gražią rudens dieną.
-Gerai, – tariau, – galėsim žaisti, tik pirma noriu pamatyti, ar greitai jūs mokat susitvarkyti, sustoti į eilę. Dabar klausykit mano komandos.
-Susitvarkysim, sustosim, kad tik ilgiau galėtumėm žaisti, – šaukė vaikai.
Per 10 minučių pakartota ir naujų išmokta judesių.
-Kad jūs taip gražiai tvarkotės, – tai parodysiu naują žaidimą, tik šitam žaidimui reikalingi krepšiai. Nusiunčiau mokinius, kuriems buvo arčiau, į namus, krepšelių atnešti. Netrukus keliolika mokinių atsinešė krepšelius. Greitai mažyčių vaikų kuopa dainuodama išėjo mokytojo nurodyta kryptimi į lauką. Priėjus smėlyną, daviau ženklą sustoti ir truputį pailsėti.
-Dabar paaiškinsiu naują žaidimą, – tariau, – pasiklausykit atsidėję. Seni žmonės pasakoja, kad šitame smėlyne seniai seniai gyventa žmonių. Tie žmonės kitaip gyveno, negu mes dabar gyvename: jie turėdavo akmeninius kirvius, durtuvus iš kaulo, iš akmens ir medžio; degtukų neturėjo, tai ugnį skeldavo iš akmens, titnagu vadinamo, puodus lipdydavo patys savo rankomis… Ir kitokių daug įrankių ir daiktų turėjo. Tada žmonės nemokėjo nei skaityti nei rašyti, jokių knygų tada dar nebuvo, todėl maža ką težinome apie anuos senuosius laikus. Sužinoti, kaip senovėje gyventa žmonių, galėtume, surinkę nors dalį tų įrankių ir daiktų, kuriuos žmonės savo reikalams vartodavo. Pamėginkim čia pat visi paieškoti. Į krepšelius dėkite puodų šukes, akmeninius kirvelius, jei rasit, taip pat dėkite ir kitokius aštrius, įdomius ir gražius akmenis, visus titnagus, o jei pinigą ar kitą žalią daiktelį rasit, dėkite į kišenes arba man neškite. Tai toks ir bus mūsų žaidimas. Dabar visi plačiai išsisklaidykime ir viską rinkdami į krepšelius dėkime.
Džiūgaudami vaikai pasipylė po laukus. Po 40 minučių niekas dar ir galvote negalvojo grįžti namo, visi norėjo dar ilgiau „žaisti“. Grįžome visi įvairiais radiniais nešini, gerai nusiteikę, linksmais veidais.
Radiniai iš pradžių buvo sukrauti mokyklos sandėly. Po to buvo padaryta keliolika tokių „ekspedicijų“, ir pargabentas laimikis buvo rūšiuojamas ir tvarkomas, patiems mokiniams nuoširdžiai dirbant. Paskiau jau rūšiuodavome lauke, kad nereikėtų nereikalingų daiktų. Lauke-smėlyne tik ir girdėdavosi balsai:
Aš radau titnagą; aš puodo šukę; aš blizgantį akmenėlį; aš žiedą; aš žvaigždutę; aš sagtelę; aš kulką; o aš akmenėlį su skylute!…“
Kaip toliau prisiminė mokytojas, iš pradžių jis ėmė beveik viską, ką atnešdavo vaikai. Paskui patys vaikai tapo gudresni, įgudo ir rinkdavo tik žalvarinius daiktelius, pinigus, titnagus ir kt. Taip praėjo ruduo. Žiemą pasidarė primityvius stalus, suolus, sustatė juos mokyklos antrame aukšte esančioje salėje, atsinešė iš sandėlio radinius ir surūšiavo. Į pagalbą kvietėsi ir suaugusius. Su vaikais nutarė tą vietą vadinti nebe sandėliu, o muziejumi, kur surinkti visokie seni daiktai. Mokytojas pastebėjo, kad jame dar nedaug daiktų, arba eksponatų ir pasiūlė vaikams jų paieškoti namuose, paprašyti tėvų, kad padėtų rinkti. Kas kokį daiktą atneš, bus užrašyta į knygas ir pažymėta, kas paaukojo, iš kur daiktas gautas, kiek jam metų ir pan. O bus renkama viskas: „dievukai“, verpstukai, šautuvai, kardai, durtuvai, revolveriai, pinigai ir visa kita, kas sena ir įdomu.
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite gruodžio 22 d. laikraščio numeryje.
