Balandžio 18-oji kaip Pasaulinė paminklų ir paminklinių vietų apsaugos diena minima nuo 1984 metų, tad šįmet švenčiama apvali sukaktis. Šią dieną visame pasaulyje skatinama pagerbti reikšmingus kultūrinius paminklus, restauruoti griūvančius, suirusius paminklus.
Mūsuose įprasta paminklus tapatinti su monumentais, skulptūromis, nors ši sąvoka yra labai plati. Vienas iš paminklo apibūdinimų: išlikęs, saugojamas kultūros ar gamtos objektas
Širvintų rajonas skaičiuoja dešimtis įvairių paminklų, istorinių vietovių, įpaminklintų objektų. Išskyrus Kernavę, labai ryškių paminklų lyg ir neturime, tačiau net mažiausias objektas yra praeities liudytojas. Jo praradimas – didelė netektis.
Anais „auksinio sąstingio“ laikais, pačiame brežnevizmo įšale, 1976 metų spalio 7-25 dienomis po tuometinį Širvintų rajoną keliavo mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos tarybos koordinacinės grupės archeologijos ekspedicija, kuri aplankė ir ataskaitoje aprašė beveik 80 žinomų ir naujai nustatytų archeologijos paminklų.
Apie dešimt objektų nurodyti kaip sunaikinti ar smarkiai suardyti, o kai kurie – netikslingi laikyti paminklais. Pavyzdžiui, Liukonyse aplankytas mūrinis statinys, kuris įvardytas Liukonių palaidojimu. Ataskaitoje rašoma, kad tai vadinamas Turko kapas, „neturintis jokios istorinės-kultūrinės reikšmės, pastatytas vietos grafo arkliui, kurį jam padovanojo turkų generolas, buvęs rusų belaisvis“.
Ataskaitoje taip pat nurodoma, esą prie paminklo buvus marmurinę lentą su užrašu: „Čia ilsisi mano geriausio draugo ir bičiulio ištikimas asmeninis jo kovos draugas man padovanotas“. Antrojo pasaulinio karo metu paminklinė lenta buvo sudaužyta. Taip pat pateikiama išvada, kad tai ne paminklas, nors tiesioginė žodžio prasmė kaip tik sakytų, jog paminklas (monumentas) ant kapo.
Tiesa, šiandien galima rasti ir kitų šio „nepaminklo“ atsiradimo versijų. Vienoje jų pasakojama, kad tame kape palaidotas ne žirgas, o pats jo savininkas turkų generolas, ką esą patvirtina ir paminklo pavadinimas. Tačiau pripažįstama, kad versijų yra įvairių. Vis dėlto labiau tikėtina archeologų ekspedicijos ataskaitoje pateikta istorija, nes cituojamas buvęs užrašas.
Žinoma, paprasčiausia būtų išsiaiškinti atlikus archeologinius kasinėjimus ir nustačius, kieno tai kaulai ilsisi. Galbūt radiniai būtų net labai netikėti.
Jei turkiškų pėdsakų Liukonyse buvus iš tiesų, greičiausiai kalbama apie XVIII a. pabaigą, kai šis dvaras priklausė paskutiniam Lietuvos didžiajam etmonui Simonui Martynui Kosakovskiui (1741-1794). Pasidavęs prorusiškai įtakai, jis 1790 metais generolo-majoro laipsnyje įstojo į karvedžio Suvorovo vadovaujamą Rusijos armiją ir dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš Turkiją Balkanuose. Tikėtina, kad būtent tada jis ir parsigabeno sau laipsniu lygaus turko arklį ar net jį patį.
1792 metais Kosakovskio vadovaujamas Rusijos korpusas pradėjo invaziją į Abiejų Tautų Respublikos teritoriją iš Polocko pusės. Sukilimo malšinimui vadovavo tas pats Suvorovas, beje, 1758 metais buvęs Klaipėdos pilies komendantu. Prasidėjus Kosciuškos sukilimui, 1794 metų balandžio 24 dieną dėl Rusijos politikos palaikymo etmonas buvo sukilėlių pakartas Vilniaus rotušės aikštėje. Dėl išdavystės lenkai prie jo vardo pridėjo Juda.
Simonas Martynas Juda Kosakovskis palaidotas Jonavos bažnyčios požemiuose.
Po etmono mirties dvaras atiteko jo sūnėnui Juozapui Antanui Kosakovskiui (1772-1842), kuris bandė taisyti pirmtako klaidas. 1812 metais jis įstojo į prancūzų armiją, siekė su Prancūzijos pagalba atstatyti Abiejų Tautų Respubliką 1772 metų ribose. Juozapas Antanas Kosakovskis greitai tapo Napoleono I pirmuoju adjutantu, jam buvo suteiktas generolo laipsnis bei prancūzų grafo-comte titulas. Napoleonui užėmus Maskvą, Juozapas Antanas Kosakovskis Suvorovo pavyzdžiu ėjo Maskvos karo komendanto pareigas. Nesukūręs šeimos ir bevaikis, Juozapas mirė Liukonyse, o palaidotas greta savo dėdės Jonavoje.
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite balandžio 12 d. laikraščio numeryje.
