1920 metų lapkričio 29 dieną oficialiai buvo nutraukti kariniai veiksmai tarp Lietuvos kariuomenės ir kaip tuo metu buvo teigiama – „Vidurio Lietuvos kariuomenės“. Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos, kurioje aktyviai veikė Lenkiją globojanti Prancūzija, iniciatyva pasirašytame protokole abi šalys sutiko sudaryti neutraliąją zoną išilgai viso lenkų-lietuvių fronto. Buvo nustatyta „niekieno žemė“ tarp lenkų ir lietuvių, o būsimą sieną turėjo nustatyti Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos taryba.
Tautų Sąjungos Karinė kontrolės komisija 1920 metų lapkričio 30 dieną nustatė neutralią zoną, kuri dabartinio mūsų rajono teritorijoje buvo tokia:
Iš Lietuvos pusės Neutraliosios zonos riba nuo Neries kairiojo kranto ėjo per Vičiūnus, Daubariškį, Vileikiškius, Užušilius, Pasiekius, Rimučius, Šniponis, Akmenius, Antaninavą, Kiemelius, Ūlyčėlę, Pajuodžius, Juodiškius – Giedraičių ežero link.
Iš Lenkų pusės Neutraliosios zonos riba nuo dešiniojo Neries kranto ėjo per Plikiškes, Jauniūnus, Birkius (buvo toks viensėdis prie Nukovščiznos), Kvakšius, Miegučius, Nugarus, Narūniškes.
Teritorija tarp šių gyvenviečių ir buvo niekieno žemė.
Vykdydamos planą, 1920 metų gruodžio 3 dieną 12 val. lietuvių ir lenkų kariuomenės atsitraukė į nurodytas linijas. Tik Lietuvai priskirtą Joniškio kaimą dabartiniame Molėtų rajone lenkai apleido po mėnesio.
Tiesa, demarkacijos linijos nustatymas, o tuo pačiu Vilniaus atskyrimas nuo Lietuvos mūsų pusės netenkino. Bet nepaisant vėlesnių Lietuvos valdžios protestų, Tautų Sąjunga nepakeitė savo nutarimų, ir 1923 metų vasario mėnesį pažymėta linija išsilaikė iki 1939-ųjų rugsėjo.
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite gruodžio 1 d. laikraščio numeryje.
