Pirmąjį pėdsaką Gelvonuose žydai paliko 5419 metais

Nechama, Moiseh-Joisef ir senelė Ettleheh. Gelvonai, 1895 metai. Moiseh-Joisef iš Gelvonų į JAV emigravo 1909 metais.

Maždaug prieš dešimtmetį mūsų laikraštyje buvo publikuoti laiškai, kuriuos 1910-1925 metais iš Gelvonų į Jungtines Amerikos Valstijas siuntė čia gyvenęs David Peretz Adiman. Šiandien, žvelgdami į šias nuotraukas, galėtume prisiminti keletą akimirkų iš anuometės Gelvonų žydų bendruomenės gyvenimo. Šiuos faktus yra paskelbęs internetinis žydų portalas jewishgen.org. Sunku pasakyti, kiek jie teisingi, tačiau kitų faktų šiandien nėra daug.

Seniausias paminklas kapinėse – iš 17 amžiaus

Anot jewishgen.org, 1385 metais kryžiuočių metraščiuose paminėti Gelvonai, priklausę turtingai Žabų šeimai, kartais pagal valdytojų pavartę buvo vadinami ne tik Žabais, bet ir … Zabava (lietuviškai – Pramoga). 1744 metais Lenkijos karalius Augustas Trečiasis gyvenvietei suteikė miesto teises. 17-18 a. Gelvonus vis dar valdo vienas iš Žabų, tuo metu turėjęs Polocko gubernatoriaus titulą. Galbūt tai lėmė, kad 18 a. pabaigoje Gelvonai ėmė sparčiai plėstis, tačiau 19 a. išgyveno sunkius laikus. Prancūzų-rusų karas, paskui 1831 ir 1863 metų sukilimai Gelvonams padarė daug žalos, miestas nukentėjo, gyventojų skaičius sumažėjo ir jis sustojo plėstis. 1863 metais Gelvonuose buvę tik 30 namų, o vėliau čia kilęs gaisras sunaikino bažnyčią ir kitus pastatus. Tuometis Gelvonų valdytojas grafas Pliateris pastatė naują bažnyčią.

Teigiama, kad pirmieji žydai Gelvonuose apsigyveno 17 amžiuje, bent tai leidžia manyti Gelvonų žydų kapinaitėse buvęs (esantis?) antkapis, pagal žydų tradiciją datuotas 5419 metais nuo Pasaulio sukūrimo (1659 metais mūsų stiliumi). Kapinėms buvo parinkta šalia gyvenvietės buvusi ganykla. Galbūt žydų čia apsigyventa ir seniau, mat pagal jų tradiciją senų ar pamirštų antkapių įrašai yra nutrinami ir iškalami nauji.

Šnipinėjančius vokiečiams žydus žadėjo bausti mirtimi

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Gelvonų žydai daugiausia vertėsi grūdų prekyba, taip pat tiekė į Vilnių paukščius, vaisius ir pieno produktus. Prekybiniai ryšiai su Vilniumi buvo žydų rankose. Jų transportas į didmiestį vykdavo du kartus per savaitę, iš Vilniaus atveždavo prekių į vietos parduotuves. Apskritai visi vietos amatai taip pat buvo žydų rankose. Žydai vertėsi kalvyste, staliaus darbais, siuvo drabužius ir batus, juos taisė. 1913 metais Gelvonuose buvo 10 batsiuvių, 6 siuvėjai, 3 staliai, 2 kalviai, 2 dažytojai, vienas graviruotojas ir vienas malūnininkas. Iškilus poreikiams, aplinkiniai valstiečiai buvo priversti kreiptis į žydų amatininkus. Daug žydų įsidarbino aplinkinių vietovių ūkių valdytojais, veikė kaip vietos bajorų tarpininkai. Santykiai su vietos gyventojais nežydais buvo palyginti nuoširdūs.

Kaip tvirtina jewishgen.org, prieš Pirmąjį pasaulinį karą Gelvonuose, be mūrinės bažnyčios, buvo medinė sinagoga, 75 gyvenamieji namai, 22 parduotuvės, vaistinė, paštas, viešoji biblioteka ir mokykla.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, į Gelvonus ir aplinkines vietoves atvyko maždaug 500 žydų šeimų, išvarytų iš Ukmergės, Jonavos ir Kauno, mat Rusijos imperijoje tuo metu buvo gaji nuostata, kad žydai palaiko Vokietiją. Po kelių savaičių atvykėliai iš Gelvonų išvyko. Vietos žydų bendruomenė baiminosi, kad juos gali ištikti tautiečių likimas. Jiems buvo leista pasilikti tik po to, kai šiaip taip pavyko įtikinti valdžios institucijas. Bendruomenės vyresnieji laidavo, kad žydai elgsis deramai, o šnipinėjantys vokiečiams bus baudžiami mirtimi.

Gelvonų gyventojas David Peretz Adiman, Joisef Moishe sūnus. 1925 metų spalio 11 dieną šis gelvoniškis ir jo antroji žmona Marija buvo nužudyti per apiplėšimą, mat penki vietos gyventojai manė, kad juos aplankęs Amerikoje gyvenęs anūkas Michl David Levine, Shloimeh Levine sūnus, paliko pinigų ir vertybių. Trys sučiupti banditai buvo nuteisti myriop, dviems skirtas kalėjimas iki gyvos galvos.

Žydai nesutiko dėtis prie lenkų

1918-aisiais, siekiant paskelbti Lietuvos nepriklausomybę, Gelvonuose, vokiečiams neprieštaraujant, buvo įkurti du valdžios komitetai – vienas lietuviškas, kitas – lenkiškas. Nepaisant lenkų įtikinėjimų ir net grasinimų, vietos žydai prisijungė prie lietuviško komiteto. Įpykę lenkų agitatoriai net bandė kurstyti vietos gyventojus prieš žydus, reikalavo, kad judėjai būtų išvyti, supjaustė žydų pastatytus eruvus (simbolinius ritualinius aptvarus, regbio vartus primenančius statinius, kurie pagal žydų tradiciją statomi jų gyvenamai teritorijai pažymėti ir paprastai naudojami per šabą), ragino boikotuoti žydų parduotuves. Tačiau lenkų kurstymai nedaug pešė.

Likimo ironija, kad šis žydų apsisprendimas atsigręžė prieš juos. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Gelvonų žydų ekonominė padėtis pablogėjo, mat buvo prarastas Vilnius, taigi Gelvonų žydų bendruomenė prarado pagrindinį pajamų iš prekybos su didmiesčiu šaltinį. 1931 metais Lietuvos vyriausybės atlikto tyrimo duomenimis, Gelvonuose buvo 4 tekstilės parduotuvės, po vieną grūdų verslo ir linų verslo įmonę, mėsos parduotuvė, kuro parduotuvė, slaptoji parduotuvė, vilnų šukavimo dirbtuvės ir tekstilės gamyklėlė. Įsteigtos lietuviškos asociacijos „Verslas“ nariai stūmė iš rinkos žydų pirklius ir agitavo valstiečius neturėti reikalų su žydų agentais. Iš daugelio žydų amatininkų, kurie darbavosi prieš karą, Gelvonuose veikė tik 3 batsiuviai, 2 siuvėjai ir graviruotojas. Miestas labai nuskurdo ir žydų skaičius sumažėjo. Kai kurie žydų jaunuoliai išvyko į mokomuosius ūkius, o paskui emigravo į Palestiną, kur žydai planavo įkurti savo valstybę – Eretz Yisrael. Daugelis emigravo į užjūrį arba persikėlė į didžiuosius Lietuvos miestus. Likę vos vos vertėsi ir daugiausia išgyveno gaudami pagalbą iš giminių Amerikoje. Dar prieš karą Gelvonai buvo beveik vien tik žydų miestas – jame gyveno apie 90 žydų šeimų ir tik 8-9 nežydų šeimos, kurios patarnaudavo žydams. Dabar žydų sumažėjo iki 70, o štai krikščionių šeimų padaugėjo net iki 80. Vietos lietuvių bendruomenė turėjo savo parduotuves, kooperatyvą, gavo paskolas iš Lietuvos banko. Dėl žydų nuskurdimo, jų skaičiaus sumažėjimo, klestėjimo dienomis pastatytas bendruomenės studijų namas ir akmeninė pirtis dabar buvo šildomi tik tris kartus per savaitę. Galima sakyti, Gelvonų žydų bendruomenė pakriko, pasikeitė ir gyventojų požiūris. Tarp nežydų pasirodė agitatoriai, kurie platino gandus apie žydų ištrėmimą, agitavo nepirkti žydų parduotuvėse.

Gelvoniškio David Peretz Adiman dukra Nechameh.

Viršų paėmė sionistai

Dar 1918 metais mokytojas Glintershchik pradėjo mokyti hebrajų – semitų kalba, kuria pasaulyje kalba daugiau nei 7 milijonai žmonių, daugiausia Izraelyje, taip pat pasaulio žydų bendruomenėse. Tačiau, darant didelį spaudimą jidiš šalininkams (jidiš – žydų kalba, priklausanti vokiečių grupei, pagrindinė aškenazių – centrinės Europos žydų – kalba), švietimo įstaiga buvo paversta mokykla, kurioje mokyta jidiš kalba. Beje, šia kalba Gelvonai vadinami Gelvan. 1923 metais žydų bendruomenėje įvyko reikšmingų pasikeitimų, ir jidiš mokykla tapo Tarbut mokykla, kurioje mokyta hebrajiškai (kitaip ši kalba dar vadinama ivritu). Tarbut – visuomeninį žydų švietėjiškoji-kultūrinė organizacija. 1925 metais Lietuvoje iš viso veikė net 200 Tarbut mokyklų, kai 1917 metais visoje Rusijos imperijoje – 250. Daugelis Gelvonų jaunuolių studijavo hebrajų ar jidiš aukštosiose mokyklose Ukmergėje. Tuo metu Gelvonuose egzistavo jidiš biblioteka. 1923 metais vietos sionistai įsteigė ir hebrajų biblioteką „Žinių mylėtojai“, kurioje buvo 400 knygų, tačiau skaitytojų – vos vienas kitas. Biblioteka turėjo skaityklą, kur būdavo skaitomos paskaitos, daugiausia – apie kultūrą. Daugiausia šalininkų ir narių Gelvonuose turėjo Sionistų socialistų partija. Čia veikė „Edeno sodo“ grupė. Per rinkimus į 16-ąjį, 17-ąjį ir 18-ąjį Kongresus (1929, 1933 ir 1935 metais) ši partija gavo daugiausia balsų. Paskui Sionistų socialistų partija buvo pavadinta Eretz Yisrael leiboristų sąrašu.

1919-1920 metais Gelvonų žydų bendruomenė gavo nemenką finansinę paramą – Vilniuje įsikūrusi Yekopo organizacija (Žydų komitetas padėti nukentėjusiems nuo karo) atseikėjo nuo nuo 1500 iki 26 800 Vokietijos markių.

Žinoma, kad trečiojo dešimtmečio pabaigoje į JAV emigravę Gelvonų žydai surinko ir atsiuntė 1000 dolerių, kad būtų įsteigtas Nacionalinis bankas. 1930-aisiais duris atvėrė žydų vadinamo Folksbanko (tautos banko) filialas. Atsiliepdama į išeivių iš Gelvonų kreipimąsi, Niujorke įsikūrusi Lietuvių imigrantų federacija bankui skyrė 10 000 litų. Tiesa, per trečiajame dešimtmetyje ištikusį nuosmukį finansinės institucijos pareikalavo, kad bankas arba būtų uždarytas, arba susijungtų su kitu žydų banku ar Lietuvos banku. Tais metais Gelvonuose veikė 5 bankai, vienas jų – žydų (parduotuvėje, priklausančioje H. Goldstein).

Gelvoniškio David Peretz Adiman sūnus Feiveh, emigravęs į JAV.

Gelvonuose darbavosi rabinas Menachem-Mendelis Lifshitz (knygos „Birkat Menachem“ („Menachemo palaiminimas“) autorius; rabinas Yehoshua Klevan, kuris tarnavo iki 1925 metų, kol emigravo į JAV, rabinas Zalmanas-Pinchas Hakohen, rabino Yehuda LEIB Kaplan sūnus (gim. 1854 metais); Voložino studentas Yeshiva ir rabinas Meir-Michl Meshat sūnus, autoriaus Yisrael-Efraimas Kaplan tėvas. Paskutinis Gelvonų rabinas buvo Danielis Einšteinas, nužudytas per holokaustą. Daugelį metų shochet (ritualinis skerdėjas) mieste buvo rabinas Zusman-Geršonas.

Tarp tų, kurie čia gimė, buvo Yosef, Yehuda pirmagimis, tarnavęs rabinu JAV, taip pat Leib-Noach Bas, Šaukoto (Radviliškio rajonas) rabinas.

Vandalai vertė „mankštintis“

Apskritai, jewishgen.org duomenimis, 1801 metais Gelvonuose gyveno net 1400 gyventojų, bet kiek tarp jų buvo žydų – neaišku. Žydų skaičius neaiškus ir 1866 metais, kai miestelyje buvo surašyti 286 gyventojai. O štai 1914 metais iš maždaug 100 šeimų apie 90 buvo žydų. 1923 metais Gelvonuose gyvenę 473 žydų tautybės žmonės, 1934 metais – apie 70 žydų žeimų, o tai sudarė 46 proc. visų gyventojų. 1939 metais tarp 678 miestelio gyventojų buvo apie 450 žydų.

Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Lietuvą okupavusios Tarybų Sąjungos, dar iki pasirodant vokiečiams Gelvonų vandalai išniekino sinagogą, nusiaubė žydų parduotuves. Vokiečiams įžengus į Gelvonus, lietuvių nacionalistai suėmė daug žydų, kaip įtarta – komunistų. Suimtieji buvo išvežti į Ukmergę ir ten nužudyti.

1941 metų liepos pradžioje ginkluoti lietuviai iškeldino visus Gelvonų žydus iš jų namų ir suvarė į pelkėtą vietą netoli miesto. Ten jie buvo verčiami daryti „mankštos pratimus“ – pritūpti, atsistoti, gultis ir t. t. Kankinimas truko valandas, paskui žydai buvo parvesti į Gelvonus. Grįžę žydai rado apiplėštus namus ir suprato, kad „mankšta“ buvo specialiai sumanyta, kad būtų galima tai padaryti.

Toks poelgis supykdė dorus lietuvius, sekmadienį vietos kunigas per pamokslą tai pasmerkė. Susigėdę kai kurie lietuviai grąžino pagrobtą turtą. Bet žydų represijos nenutrūko, netgi priešingai – kasdien smarkėjo.

1941 metų rugsėjo 5 dieną visi Gelvonų miestelio žydai buvo nuvaryti į greta Ukmergės esantį Pivonijos mišką, kitaip dar žinomą kaip „Šveicarijos slėnį“, ir ten tą pačią dieną nužudyti kartu su žydais iš kaimyninių bendruomenių (štetlų).

Viena žydų šeima tuo metu išsigelbėjo. Metalo dirbinių parduotuvės savininkas H. Goldstein, jo žmona ir 7 metų dvyniai turėjo ūkį kaime. Juos priglaudė draugiška valstiečio šeima, pas kurią paslėpė dalį turto. Tačiau apie tai sužinoję piktavaliai nutarė užvaldyti turtą ir įskundė. 1941-ųjų pabaigoje jie visi buvo nužudyti.

Parengė Gintaras Bielskis

Foto: litvaksig.org