Juodapurvės kaimo tragedijai – 70 metų

Stasė Stankevičiūtė-Pusvaškienė - vienintelė likusi Juodapurvės tragedijos liudininkė.

2012 metais „Širvintų kraštas“ išspausdino straipsnį „Juodapurvės kaimo žemėlapyje nebeliko“. Publikacija sulaukė didžiulio kraštiečių susidomėjimo: skambino išeiviai iš Juodapurvės, gyvenantys kitose  Lietuvos vietovėse, tikslinosi straipsnyje pateiktus faktus, kraštotyra besidomintys žmonės domėjosi publikuota medžiaga, pageidavo, kad ji būtų paskelbta virtualioje erdvėje. Šių metų birželio 22 dieną  Juodapurvės kaimo tragedijai sukanka 70 metų. „Širvintų kraštas“ vėl publikuoja paredaguotą medžiagą apie pokario metais su gyvais žmonėmis sudegintą Zibalų seniūnijoje buvusį Juodapurvės kaimą.

Kaimo istorija gyva žmonių atmintyje

Kiekvieno kaimo istorija dažniausiai susijusi su karais, tremtinių keliais, pokario baisumais, kolektyvizacija, melioracija. Žmonių, ištisų šeimų likimai, karai bei Sibiras yra taip glaudžiai susipynę, jog neįmanoma vieno pasakoti be kito. Vienas iš tokių kaimelių, patyrusių karo ir pokario baisumus, jau seniai ištrintų iš Lietuvos žemėlapio (tik jokiu būdu ne iš žmonių atminties!), yra Juodapurvė (žodyne įvardinta kaip Juodapurvis). Tai Zibalų seniūnijos kaimelis, esantis maždaug už 6-7 kilometrų nuo Zibalų, apsuptas Gaurėnų ir Sarakiškio miškų, besiribojantis su Limonių ir Navasiolkų III kaimais, priklausantis Kiauklių parapijai. Juodapurvėje gyventojų nebeliko praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Juodapurvės kaimo istorija ir šiandien gyva iš ten kilusių žmonių atmintyje, 1945 metų vasarą patirtus juodapurviečių baisumus mena senieji Limonių kaimo gyventojai.

Puikiai žinoma, kad keičiantis valdžiai istorija yra perrašoma iš naujo. Sovietmečiu buvo plačiai kalbama apie sudegintus Pirčiupių ir Ablingos kaimus bei jų gyventojus, šiandien prisimenami Rainiai, Pravieniškės… Deja, niekur dar neteko skaityti apie 1945 metų birželio 22 dieną stribų sudegintą Širvintų rajone esantį Juodapurvės kaimą. Tądien iki pamatų buvo sudegintos Stanislovo Stankevičiaus, Karolio Stankevičiaus ir Jono Martinėlio – visų trijų kaimo gyventojų – sodybos, visi ūkiniai pastatai, liepsnose žuvo Karolio Stankevičiaus žmona Apolonija, dukros Marytė ir Janina.

Zofija ir Stanislovas Stankevičiai su anūke Danute.

Sovietmečiu apie partizaninį judėjimą, partizanų bunkerius Gaurėnų miške, Juodapurvės tragediją garsiai kalbėti buvo neįprasta. Amžininkų teigimu, tokios kalbos galėjusios prišaukti nelaimę, tardymus ar kitokius baisumus, kokius išgyveno Juodapurvės gyventojai. Baisią netektį patyrę bei gyvi likę juodapurviečiai ir nelaimę matę limoniečiai galėjo tik spėlioti, kodėl taip atsitiko, savo spėlionėmis ir nuogąstavimais dalijosi tik su patikimais žmonėmis.

Vienintelė liudininkė

Juodapurvės ūkininko Stanislovo Stankevičiaus dukra Stasė (dabar Pusvaškienė) pasakojo, jog kaimas buvo nedidelis, užėmė 56 hektarų plotą. Jame gyvenusios 3 šeimos, glaudžiai susijusios giminystės ryšiais. Stanislovas ir Zofija Stankevičiai turėjo keturis vaikus: Veroniką, Stasę, Viktorą (mirė dar mažas būdamas) ir Vladą. Stanislovo Stankevičiaus sesuo Monika buvo ištekėjusi už Jono Martinėlio. Jie turėjo tris vaikus: Leoną, Eleną ir Apoloniją. Monikos ir Stanislovo pusbrolis Karolis Stankevičius su žmona Apolonija augino irgi tris vaikus: Joną, Marytę ir Janiną. Nors kaimo žemė buvo išdalyta sklypais, gyventojai gyveno senoviškai: visos trys trobos ir ūkiniai pastatai buvo vieni šalia kitų. Iš viso kaime buvo 15 nuolatinių gyventojų. Žmonės dirbo žemę, vertėsi ūkiškai, augino vaikus, bendravo su šalia esančio Limonių kaimo gyventojais.

Gyvenimas Gaurėnų ir Sarakiškio miškų apsuptyje teikė ramybę ir dvasinę palaimą. Deja, neapsaugojo nuo karo ir pokario baisumų. Prasidėjus pokario neramumams ir suirutei, Stasė Stankevičiūtė-Pusvaškienė turėjo 12 metų. Pašnekovės teigimu, nuošaliose kaimo sodybose netrūkdavo nekviestų svečių nei dieną, nei naktį. Tiek naktį, tiek dieną užsukantiems reikėjo duoti pavalgyti, tėvai duodavo visko, ko tik paprašydavo, kad tik paliktų ramybėje. Ūkiškai  besiverčiančios trys juodapurviečių šeimos rūpinosi, kad visada ant stalo pakaktų duonos, pieno ir lašinių.

Leonas Martinėlis (kairėje) ir Stanislovas Stankevičius - senieji Juodapurvės gyventojai - su viešnia Prane Butkute.

1945 metų birželio 21 dienos vakarą į Juodapurvės kaimą užsuko didžiulis būrys partizanų – miško brolių. Jie apsistojo visose trijose sodybose. Kaimo gyventojai juos pamaitino ir suteikė nakvynę. Tą naktį namuose nebuvo Karolio Stankevičiaus (buvo išvykęs į Vaiteliškių kaimą, Ukmergės rajonas) ir jo sūnaus Jono (mokėsi Ukmergės amatų mokykloje). Išaušus rytui, pasak pašnekovės Stasės, tėvas prašęs partizanus palikti sodybą, kad neprišauktų nelaimės. Partizanai sakę, kad nieko baisaus neatsitiksią, neleidę vaikams net į laukus ginti karvių, kad niekam neišplepėtų, su gyvuliais išleido tik senelį Augūną, Karolio Stankevičiaus uošvį, viešėjusį  pas dukrą.

Birželio 22-osios diena buvo labai giedra, šilta. Maždaug apie vidurdienį juodapurviečiai išgirdo šaudymą ir pamatė būrį nepažįstamų vyrų, kurie juosė kaimą. Prasidėjo partizanų ir stribų susišaudymai. Stasė Pusvaškienė pasakojo:

–  Musninkų garnizonas ir stribai apsupo kaimą. Visa šeima sugulėme ant aslos, kad kulkos nepaliestų. Pasigirdus traškesiui, puolėme į lauką. Išbėgę į kiemą, pamatėme, kad dega klojimas ir tvartai, netrukus užsidegė ir namas. Tėvelis dar bandė gelbėti ten buvusį turtą, bet stribai, pamanę, jog čia partizanas, ėmė į jį šaudyti. Sužeistas ir apdegęs tėvelis priėjo prie mūsų. Stribai mus nuvedė toliau nuo namų ir liepė gultis pievoje. Buvo labai baisu. Degė mūsų ir Martinėlių sodybos. Vis dar buvo nepaliesta Karolio Stankevičiaus sodyba. Galvojome, kad nors viena liks. Matėme, kaip į ją įbėgdavo ir išbėgdavo stribai, bet nei Stankevičienės, nei jos dukterų nesimatė. Paskui ir jų namus uždegė. Liepsnojo visas kaimas.

Kiek Juodapurvėje buvusių partizanų buvo nušauta, kiek pabėgo, kas pranešė apie jų buvimą, kas įskundė juodapurviečius, kas kaltas dėl tokios tragedijos, šiandieną niekas atsakyti negalėtų. Amžininkų teigimu, miško broliai bėgo Limonių kaimo pusėn, palei Balžės upelį suko Šešuolių girios link.  Juos vijosi būrys stribų.

„Buvo kaimas – ir kaimo nėra.“

„Buvo kaimas – ir kaimo nėra./ Jį sudegino gyvą -/ Su tais, kur turėjo gyventi,/ Su tais, kur turėjo mirti,/ Ir su tais, kur turėjo gimti./ Buvo kaimas – ir kaimo nėra“, – rašė Justinas Marcinkevičius poemoje „Kraujas ir pelenai“. Panašiai atsitiko ir Juodapurvėje. Kai viskas sudegė, kai kaimo gyventojams buvo leista sueiti krūvon, buvo pasigesta Apolonijos Stankevičienės – Karolio Stankevičiaus žmonos – ir dukterų Marytės ir Janinos. Tik kitą dieną į Juodapurvę atėjo Limonių kaimo žmonės. Jie žarstė sodybų pelenus ir surado apdegusius trijų moterų kūnus. Ar jos buvo nušautos, ar gyvos sudegė, niekas tada nesiaiškino, niekas nieko neieškojo, nes visi visko bijojo.

Jaunieji juodapurviečiai apie 1966 metus.

Stasės Pusvaškienės teigimu, sudegusi motina ir dvi jos dukterys buvo pašarvotos Limonių kaimo gyventojo Stasio Kiškiūno klojime ir labai greitai palaidotos Kiauklių kapinėse. Likę gyvi pilnamečiai Juodapurvės gyventojai buvo suimti, išvežti į Musninkus, įkalinti ir tardyti. Vieni grįžo anksčiau, kiti vėliau. Tik namų jau nebuvo. Stanislovo Stankevičiaus šeima prisiglaudė pas Limonyse gyvenusį Antaną Stundį, Jono Martinėlio – pas limonietį Stasį Kiškiūną. Po žmonos ir dukterų netekties Karolis Stankevičius buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą, nes neturėjo iš ko sumokėti prievolės valstybei.

– Liko tik grynas laukas ir gyvuliai, kuriuos tądien leido miškiniai išginti į ganyklas, – prisiminimais dalijosi devintą dešimtį metų skaičiuojanti Stasė Pusvaškienė. – Mūsų karvė buvo ką tik apsiveršiavusi, todėl tėvai tą dieną laikė tvarte, sudegė ir ji. Netgi tolėliau nuo kaimo buvusią jaują sudegino, liko tik kaimynų Stankevičių vištidė, kurioje buvo slepiami lašiniai. Ir tuos, kitądien atvažiavę, išsinešė stribai. Pamiškėje gyventi buvo ir sunku, ir baisu. Nors vaikystėje į kiemą ateidavo vilkai, ant skiedryno šildydavosi gyvatės, bet mes labiausiai bijodavome piktų žmonių, nedrįsdavome į mišką eiti net uogauti.

Po nelaimės bandė atsitiesti

Po nelaimės juodapurviečiai žemės neapleido ir vėl statėsi trobesius. Stasės Pusvaškienės teigimu, pirmiausia buvo statomi dviejų galų tvartai: viename laikomi gyvuliai, o kitame susispaudę gyveno patys šeimininkai. Tik kai buvo pastatyti ūkiniai pastatai, tuomet pradėtos ręsti gyvenamosios trobos.  Statybos truko net keletą metų. Namus atsistatė visos trys šeimos (Stasys Stankevičius su šeima, Jonas Martinėlis su šeima ir Karolio Stankevičiaus sūnus Jonas). Tik kiekvienas juodapurvietis statėsi ant savo sklypo.

Netrukus prasidėjo kolektyvizacija, Juodapurvės gyventojai dar kartą buvo nuskriausti: neteko žemės, gyvulių, nebegalėjo rūpintis savo ūkiu. Senieji gyventojai mirė, likę jaunieji kūrė šeimas, buvo priversti dirbti „Gražaus ryto“ kolūkyje.

Juodapurvės kaimo gyventojai (stovi trečia iš kairės Stasė Pusvaškienė).

Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Juodapurvėje prasidėjusi melioracija nuo žemės paviršiaus nušlavė netgi naujai pastatytus statinius: Vlado Stankevičiaus ir Leono Martinėlio šeimos išsikėlė į Zibalus, Jonas Stankevičius pirko namus Limonyse. Kaimo nebeliko. Kolūkių klestėjimo laikais derlinga Juodapurvės žemė buvo nualinta, buvusio kaimo ir trijų juodapurviečių  mirties vietą žymėjo tik alyvos ir kryžius, vėliau jis sutrešo ir nuvirto, paliko tik vienišas alyvų krūmas. Jis dar ir dabar primena buvusio kaimo tragediją ir ten gyvenusių žmonių skausmą, netektis, išlietas ašaras.

Prisimenami kaip darbštūs ūkininkai

Kalbinti vyresnio amžiaus Limonių kaimo gyventojai pasakojo, kad Juodapurvės žmonės buvo stiprūs ūkininkai, turėjo nemažai žemės, miško, buvo darbštūs ir draugiški, per savo nuoširdumą taip žiauriai nukentėję. Kantrybės, nuoširdumo ir jautrumo pavyzdžiu visiems buvusi į Limonis atitekėjusi juodapurvietė Apolonija Martinėlytė-Skinderienė. Amžininkų teigimu, nelaimės dieną limoniečiai nesuskubę gesinti gaisro vien dėl to, jog pabijoję stribų šūvių. Tuoj pat po gaisro būtent Limonyse gyvenusios Stundžių ir Kiškiūnų šeimos priglaudė padegėlius.

Juodapurvės kaimo merginos su draugėmis iš Limonių. Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę: Melanija Kiškiūnaitė - Stankevičienė, Stasė Stankevičiūtė - Pusvaškienė. Antroje eilėje iš kairės į dešinę: Zosė Stundytė - Ragauskienė, Aldona Kiškiūnaitė - Narbuntienė, Apolonija Martinėlytė - Skinderienė.

– Aš prisimenu tą kaimą, – apie Juodapurvę kalbėjo Limonyse gyvenantis Stasys Pažūsis. – Tai mūsų kaimynai, kai 1955 metais ėjau į Kiauklių septynmetę mokyklą, jau buvo pastatyti nauji namai. Prisimenu sudegusių sodybų vietoje stovėjusį kryžių. Per Juodapurvę su tėvu eidavome į Gaurėnus grybauti. Prisimenu Vladą Stankevičių, „Gražaus ryto“ kolūkio vairuotoją. Paskui namai buvo nuversti, žmonės išsikėlė. Kolūkio laikais Juodapurvėje buvo švarūs laukai, numelioruota. Per 20 metų viskas užaugo, dabar tarp karklynų siūbuoja grikių ir rugių laukai.

Stasys Polka, Limonių gyventojas, pasakojo, jog gaisro Juodapurvėje neatsimenantis, tik iš mamos pasakojimo girdėjęs apie tuos baisumus. Vyras sakė, jog gimęs 1944 metais, 1945 metų balandžio mėnesį netekęs tėvo. Jis buvo paimtas į karą ir žuvo prie Berlyno.

– Juodapurviečiai buvo labai geri žmonės, – kalbėjo Stasys Polka. – Prisimenu, kaip vaikystėje eidavome į Juodapurvę alksnių žievių lupti. Nuluptas džiovindavome ir veždavome į Širvintas priduoti. Tikrai nežinau, kam žievės ten būdavo reikalingos.

Post Scriptum

Šiandieną Juodapurvės vardo žemėlapyje nebėra. Juodapurvės gyventojų ainiai plačiai pasklido po Lietuvą. Jie įsikūrę ne tik Zibaluose, Širvintose, bet ir Vilniuje, Jonavoje, Molėtuose, Kėdainiuose, Ukmergėje. Limonyse gyvenusių juodapurviečių ainių šeima dar kartą patyrė didžiulę netektį. Tos pačios Stankevičių šeimos tik kitos kartos nariai dar kartą degė: prieš daugiau nei dešimtmetį gaisre žuvo motina ir trys jos vaikai.

Stankevičių ir Martinėlių šeimos tėviškės ir protėvių šaknų nepamiršta. Reikia tikėtis, kad vyresniosios kartos įdiegtas ir išpuoselėtas giminystės jausmas, savų šaknų pajautimas parvilios ateinančias kartas lyg vėjo išblaškytus paukščius į gimtąjį lizdą, į tėviškę, kur likęs tik vienišas alyvų krūmas ir prisiminimai apie brangias kerteles.

Romas Zibalas

Nuotraukos iš asmeninio Stasės Pusvaškienės albumo