Mano senelis Stanislovas Andrikonis gimė 1936 metų balandžio mėnesį Pažūsių kaime (Zibalų seniūnija). Augo tarp dviejų seserų, anksti neteko savo tėčio.
Kadangi senelis, jaunas būdamas, daug pinigų neturėjo, todėl išvyko į Kazachstaną užsidirbti. Grįžęs į Lietuvą, dirbo „Gražaus ryto“ kolūkio vairuotoju, taip prisidėdavo prie ūkio darbų. Mano senelis buvo labai darbštus: sodindavo bulves, sėdavo javus. Geras darbininkas buvo, todėl už puikų darbą gaudavo kelialapius į eskursijas po Lietuvą.
Nors ir laisvalaikio turėdavo mažai, išnaudodavo jį vertingai. Daug skaitydavo, grodavo akordeonu įvairiose šventėse, vestuvėse, gegužinėse. Taip pat buvo puikus šokėjas, visada buvo pasipuošęs šypsena ir linksmino kitus.
Senelis buvo religingas, visada lankydavosi Kiauklių bažnyčioje bei remdavo ją, turėjo labai gražų balsą, todėl giedojo bažnyčios chore.
Senelio gyvybę pasiglemžė grėsmingas kraujo vėžys sulaukus 66 metų. Labai gaila, kad man neteko pažinti jo, bet aš didžiuojuosi, jog turėjau tokį nuostabų senelį.
Rusnė Andrikonytė
Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos 7A klasės mokinė
