Prieš 105 metus, 1906-ųjų birželio 7-ąją, Anykščių valsčiuje gimė Tarpukario Lietuvos Kernavės pradinės mokyklos vedėjas ir muziejaus įkurėjas Juozas Šiaučiūnas. Nugyvenęs vos 36 metus, pedagogas 1943-iųjų spalį mirė ištremtas į Rešiotų lagerį.
Tarpukario Lietuvoje išpopuliarėjus krašto turizmui, ypač į „pademarkalininį“ (prie demarkacijos linijos su okupuotu Vilniaus kraštu), Juozas Šiaučiūnas svetingai sutikdavo dažną turistų grupę, o mokyklos mokiniai padovanodavo kultūrinę programą. Yra išlikę nuotraukų, kuriose įamžinti tie susitikimai. Apie vieną tokių ekskursantų apsilankymų 1938 metų rugpjūtį rašyta „Darbininke“.
„ (…) Prie aukuro, kuriame tautiniais drabužiais apsirengusios kūreno ugnelę mažos mokinės, ekskursijos laukė išsirikiavęs gražus mokinių būrelis su savo mokytoju, demarkacijos linijos saugotojai šaunūs vyrai pasienio policininkai Ir kernaviečiai. Kiek tolėliau už laužo prie Gedimino pilies bokšto puikios imitacijos tautiniais drabužiais stovėjo mergaitės.
Laužo atšvaistoje jos atrodė tartum senovės vaidilučių vėlės, grįžusios iš amžinybės prie savo mylimo aukuro kurstyti ugnelę, kad ji liepsnotų lietuvio širdy tik jau nebe piktojo Perkūno, bet Visagalio Dievo meile ir ta meile tėvynei, kuria lietuvio širdis liepsnojo anais Mindaugo ir Lizdeikos bei kitų mūsų garbingujų valdovų laikais.
Šio didingo vaizdo fone, šioje šventojo vakaro tyloje į erdvę kilo balti laužo dūmai, o su jais kartu mūsų visų bendra malda į Kūrėją. Mokytojo Šiaučiūno vadovaujami mokiniai prie laužo gražiai suvaidino veikalėlį „Atgimusioji Lietuva“, kuris ekskursantams paliko neišdildomą įspūdį. Kiekvieno luomo improvizuotas atstovas prie laužo pasisakė, kuo jis buvo naudingas tėvynei jai keliantis iš amžių miego.
- Jei tau kardas kovoje lūžo, aš jį sutaisiau Ir dar kiečiau užgrūdinau, – deklamavo mažas mokinys. – Aš kalvis.
Tai labai simboliška. Juk ar nebuvo laisvės kovų metu vienintelis mūsų ginklų fabrikas kaimo kalvė? (…)
Juozo Šiaučiūno veiklą tuometinė Lietuvos valdžia aukštai įvertino. 1933 metais už muziejinę ir visuomeninę veiklą jis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu, o 1938 metais – Gedimino ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Parengė Gintaras Bielskis
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite birželio 4 d. laikraščio numeryje.
