Ar Seimas atsiprašys Živilės Pinskuvienės rinkėjų?

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patvirtino, kad kalinių balsų pirkimo nebuvo. Akivaizdu, kad trys politikai iš Seimo buvo pašalinti nepelnytai.

Kai 2012 metų lapkričio 14 dieną Lietuvos Respublikos Seimas, remdamasis Konstitucinio Teismo išvada dėl balsų pirkimo, susiruošė tvirtinti daugiamandatėje apygardoje išrinktų parlamentarų sąrašą be trijų „darbiečių“, jų vietą užimant kitiems partijos atstovams, dabar jau amžiną atilsį parlamentaras Julius Veselka, jam pritarę Mantas Varaška ir Petras Gražulis kolegas karštai tikino, kad pakoreguoto sąrašo patvirtinimas griautų teisinės valstybės pamatus. Šių Seimo narių nuomone, negalima žmogaus nubausti vadovaujantis tik prielaida dėl galimo nusižengimo. Tačiau blaivus politikų balsas pasiklydo politinių intrigų tyruose: ankstesnę nuomonę staiga pakeitus socialdemokratams, Seimas nutarė iš sąrašo išbraukti daugiamandatėje apygardoje išrinktus Darbo partijos kandidatus Živilę Pinskuvienę, Jolantą Gaudutienę ir Joną Pinskų.

Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas po tokio Seimo sprendimo sakė, kad teisingiau būtų buvę patvirtinti šių politikų išrinkimą, o jei būtų galutinai įrodyta, kad jie prisidėjo prie balsų pirkimo, būtų galima grįžti prie jų mandato klausimo, pavyzdžiui, rengiant apkaltą.

Nuo tų įvykių prabėgo pustrečių metų. Iš pradžių Vilniaus miesto apylinkės teismas vadinamojoje „kalinių balsų pirkimo“ byloje V. Ždanovičių, E. Maciulevičių, V. Gaidį ir I. Sologubą pripažino kaltais, paskui Vilniaus apygardos teismas priėmė priešingą sprendimą ir šiuos kaltinamuosius išteisino. Prokurorai šį sprendimą apskundė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, tačiau teisėjų kolegija antradienį atmetė prokuratūros skundą ir tuo pačiu paskelbė, kad teisiamieji jiems inkriminuoto nusikaltimo nepadarė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pareiškė, kad Vilniaus apygardos teismo kolegija teisingai įvertino, jog bylos dalyviai nesiėmė jokių veiksmų, kurie neleistų rinkėjams laisvai apsispręsti, už ką jie turėtų balsuoti. Anot Aukščiausiojo Teismo, toks pirkimas negali būti traktuojamas kaip nusikaltimas, kadangi netrukdoma rinkėjams apsispręsti, už ką ir kaip balsuoti.

Į šią Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartį ateityje privalės atsižvelgti žemesnės instancijos teismai, nagrinėsiantys balsų pirkimo ir trukdymo pasinaudoti rinkimų teise bylas.

– Deja, aukščiausiosios teismo instancijos verdiktas nedavė atsakymo į pagrindinį mums rūpimą klausimą – kas turėtų prisiimti kaltę, kad trys teisėtai išrinktieji Seimo nariai ne tik be jokios jų kaltės, bet ir nesant nusikaltimo apskritai, buvo apšmeižti, apdrabstyti purvais, išmesti iš Seimo, taip suduotas skaudus smūgis jų, kaip politikų, karjerai. Juo labiau kad per visą bylos nagrinėjimą teismuose nei aš, nei mano vyras, nei Jolanta Gaudutienė nebuvome nei tarp įtariamųjų, nei tarp liudytojų, – po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo sakė Živilė Pinskuvienė. – Galima iš dalies sutikti, kad mums, kaip politikams, tenka didesni išbandymai, tačiau kaip jaustis tada už mane sąžiningai balsavusiems 6694 rinkėjams, kurių konstitucinė teisė rinkti buvo paminta? Manau, kad po tokio Aukščiausiojo Teismo sprendimo Lietuvos Respublikos Seimas turėtų pripažinti 2012 metų lapkričio 14-ąją pasielgęs neteisingai ir bent šių žmonių atsiprašyti.

ŠK informacija