Visada smagu, kai vyresnieji Širvintų miesto ir rajono gyventojai, pavartę nuotraukų albumus, suranda įdomių fotografijų, menančių kelių dešimtmečių senumo įvykius. Nedaug jaunų žmonių anais laikais turėjo galimybę fotografuoti savo gyvenimą, dar mažiau turėjo nuosavus fotoaparatus. Nedaug tokių nuotraukų ir išliko, todėl jos yra ypač vertingos kraštotyrai.
Šįkart Širvintų miesto gyventojo Vytauto Stakausko, skaičiuojančio devintą dešimtį metų, albumuose pavyko rasti unikalių kadrų, liudijančių praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Širvintose klestėjusį futbolą. Kruopščiai futbolo žaidėjo Vytauto Stakausko suregistruotuose širvintiškių susitikimuose matyti, su kuo žaidė Širvintų „Nemuno“ arba „Žalgirio“ komanda, kada žaidė, kur žaidė, kokiu rezultatu laimėjo.
Prieš daugiau nei 65 metus Širvintų futbolininkų būta nemenko būrelio: žaidė Č. Pikciūnas, R. Rickevičius, S. Daugėla, Z. Graužinis, P. Zigmantavičius, J. Jakšta, A. Usavičius, V. Stakauskas, S. Saveika, S. Utkinas ir kiti, komandos kapitonas buvo J. Piškinas.
Pasak ilgus metus futbolą žaidusio Vytauto Stakausko, širvintiškiai turėjo savo stilių, žaidėjai buvo techniški, jauni, stiprūs, susižaidę, turėjo savo braižą, ilgai kontroliuodavo kamuolį. Buvo į ką pažiūrėti. Pasidomėjus, iš kur mokėsi meistriškumo, buvęs futbolininkas sakėsi, kad važiuodavo į Vilnių žiūrėti, kaip vyksta rungtynės, kaip žaidžia patyrę žaidėjai, kaip Vilniaus „Žalgiris“ žaisdavo su atvykusiomis Kijevo „Dinamo“, Maskvos CSKA, „Spartak‘o“ ar Minsko „Dinamo“ ekipomis.
Į Vilnių pašnekovas važiuodavo skolintu dviračiu, kelionėje užtrukdavo apie 2 valandas, po stebėtų varžybų iš Vilniaus į Širvintas grįždavo per 4 valandas. Paskui už skolintą dviratį tekdavo atidirbti. Būtina nepamiršti, jog pokario metais dviratis buvo didžiulė vertybė, ne kiekvienas jį turėdavo, o jei turėdavo – tai akylai saugodavo. Galima būtų šiais laikais pavydėti tokio noro mokytis, siekti meistriškumo, matytas kombinacijas išbandyti su komandos draugais. Nusistebėjus, kam visas tas vargas reikalingas, Vytautas Stakauskas atsakė lakoniškai: „Tiesiog taip reikėjo. Futbolas buvo viskas.”
Vytautas Stakauskas, perspektyvus jaunas futbolininkas, drauge su komandos draugu R. Rickevičiumi buvo pakviesti į respublikinę Lietuvos miestelių komandos rinktinę ir turėjo važiuoti varžytis į Vidurinę Aziją, bet Varėnoje atsirado 6 broliai ir juos visus paėmė į komandą, o širvintiškiai liko be nieko. Tokie gyvenimo kartėliai jauniems vaikinams, turėjusiems po 20-25 metus, neleido sustoti. Jie tobulino savo įgūdžius ir kasmet žaisdavo draugiškas rungtynes su kitomis Lietuvos ekipomis.
Daugybės rankų nučiupinėtose nuotraukose užfiksuotos smagios akimirkos, kai buvo laimėta, ir nusivylimo liūdesys, kai teko pralaimėti. Pavyzdžiui, 1954 metų birželio 27 d. Širvintų senajame stadione vykusios rungtynės su Ukmergės „Darbo rezervų“ komanda baigėsi lygiosiomis (5:5), 1956 m. liepos 22 d. laimėta (4:0) prieš Vievio komandą, 1958 m. liepos 13 d. žaista su Vilniaus „Tiesa“ ir pralaimėta 3:9, bet tų pačių metų liepos 21 d. žaista su Kavarsko „Žalgiriu“ ir laimėta rezultatu 5:1. Ypatingų rungtynių būta 1959 metų rugpjūčio 8 d., kuomet varžytasi su Trakų „Kaitra“ dėl LTSR taurės ir laimėta 4:3.
Džiugu, kad jaunas vyras taip domėjosi futbolu, plačiu frontu rinko informaciją apie visas varžybas, išsaugojo daugybę nuotraukų, menančių širvintiškių vienybę ir ryžtą žaisti, laimėti, džiaugtis. Tais sunkiais pokario laikais, kai nebuvo televizijos, kai ne kiekvienas miestelio gyventojas radijo aparatą turėdavo, įvairus sportas, jaunimo sambūriai, rungtynės, žaidynės būdavo labai svarbūs. Tai buvo savotiška atgaiva žmogui po sunkių darbų. Tai, kas miela širdžiai, esant progai, buvo stengiamasi užfiksuoti nuotraukose. Visa tai išliko iki šių dienų kaip gražus prisiminimas, jog Širvintų senajame stadione buvo gainiojamas kamuolys ir aidėjo jaunuomenės pergalės šūksniai.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Vytauto Stakausko asmeninio archyvo
