Kovose žuvę amžinai gyvens

Dedami vaininkai prie atidengto paminklo (miestai.net).

Prieš tris mėnesius pasakojome, kaip 1925 metų gegužės 25 dieną pasienio policijos Širvintų baro viršininko I. Juodenikio (Juodemsko) iniciatyva buvo sušauktas Širvintų valsčiaus inteligentijos ir visuomenės susirinkimas, kuriame įsteigtas Nepriklausomybės kovose žuvusių savanorių kapų sutvarkymo komitetas. Susirinkę 29 asmenys patvirtino komitetą, o jo vadovu paskyrė Juodenikį. Į komitetą taip pat buvo išrinktas Bartasevičius ir Markūnas, o netrukus įsijungė kunigas Donatas Linartas.

Komitetas 1926 metais aukų lapais surinko apie 10 tūkst. litų, iš kurių 4442 litai buvo išleisti penkioms kapavietėms Širvintų apylinkėse sutvarkyti. Kadangi liko nepanaudotų pinigų, kilo mintis Širvintose pastatyti paminklą. Jo autoriumi tapo iš Latvijos kilęs Robertas Antinis (vyresnysis). Kaip teigiama, pats Nepriklausomybės kovų dalyvis, kovęsis prie Širvintų, 1921-1922 metais lankė Piešimo kursus ir ketino tapti piešimo mokytoju gimnazijoje, nuo 1922 metų – Kauno meno mokyklą. 1927 metais joje baigė skulptūros studijas. 1928 metais gavęs valstybinę stipendiją, Robertas Antinis išvyko studijuoti dekoratyvinės ir paminklinės skulptūros į Paryžių. Mokėsi Aukštojoje nacionalinėje dekoratyvinės dailės mokykloje pas Paulį Landowsky, Paulį Francois Niclausse‘ą, Juliano akademijoje lankė piešimo paskaitas ir mokėsi skulptūros pas Henri Bouchard‘ą. 1930 metais dėl užklupusios ligos (tuberkuliozės) Antinis laikinai nutraukė studijas ir gydėsi Šveicarijoje. 1933 metais baigė studijas ir grįžo į Lietuvą. Nuo 1934 metų apsigyveno Kaune, aktyviai dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. 1937 metais už Antano Smetonos portretą jis buvo apdovanotas pasaulinės parodos Paryžiuje aukso medaliu.

Dar lankydamas piešimo kursus, kurie po metų išaugo į Meno mokyklą, Robertas Antinis ėmė ryškėti kaip savitas monumentaliosios dekoratyvinės skulptūros atstovas. Jaunojo skulptoriaus diplominis darbas buvo Nepriklausomybės kovų aukoms atminti skirtas paminklas Širvintose. Šis kūrinys buvo palankiai įvertintas. Tai Robertą Antinį padrąsino prašyti Švietimo ministerijos stipendijos studijoms užsienyje.

Paminklas Širvintose tapo pirmuoju tokių paminklų serijoje. Po kelerių metų jis sukūrė Nepriklausomybės paminklą Rokiškyje. Jis buvo vienintelis, kurio sovietų valdžiai nepavyko nugriauti. Yra išlikusių duomenų, kad šio paminklo pastatymas kainavo per 30 tūkst. litų. O štai kitus jo kūrinius, pastatytus Biržuose ir Kretingoje, sovietmečiu ištiko toks pat likimas, kaip ir serijos pradininką Širvintose. Tiesa, Širvintose stovėjęs paminklas 1925-1955 metais buvo nugriautas ir sunaikintas (pavyko surasti tik postamentą ir skulptūros ranką), Biržuose „Birute“ vadintas paminklas rastas tik apgadintas, buvo nutarta jį restauruoti.

Širvintoms sukurtas Lietuvos karių paminklas buvo pastatytas skvere prie Širvintų Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios. Skulptorius pavaizdavo suklupusią motiną (kitais duomenimis – kunigaikštienę Birutę), kuri prilaiko mirštantį sūnų (karį). Skulptūra sumontuota ant stačiakampio postamento, kurio priekinėje plokštumoje yra kryžius, skydo su Vyčio kryžiumi ir kalaviju reljefai. Pastačius paminklas buvo aptvertas medine tvorele, o per iškilmes apjuostas ilgu žolynų vainiku, kuris buvo užkabintas ant aukštų stulpų. Iš žolynų buvo nupinti Gedimino stulpai su užrašu: „Kovoje žuvę amžius gyvens“.

„Paminklo žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę šventinimas Širvintų miestelio aikštėje“. Iš Lietuvos liaudies buities muziejaus fondo (limis.lt).

Paminklas visuomenei atidengtas 1927 metų rugpjūčio 15 dieną. Jūsų dėmesiui – kiek paredaguotas 1927 metais žurnale „Karys“ spausdintas reportažas apie šias iškilmes, kurio autorius – pulkininkas leitenantas Burokas (kalba netaisyta).

„Rugpiūčio 15-ji Širvintuose. Gražus Žolinės rytas. Bėga automobilis ištaisytu vieškeliu. Kelias žalumynais padabintas, mat, šiuo keliu į Širvintų iškilmes atvažiuoja Lietuvos Prezidentas. Prie vartų laukia žmonės su duona, druska, gėlių pluokštais, rugių pėdais.

Atvažiuojame į Širvintus, tą be galo ilgą miesčiuką. Žmonių daug. Pasirodo, kad į Širvintus yra atvykęs ir šios vyskupijos galva – Vilniaus tremtinis, vyskupas Kukta.

Bet štai pasigirdo kariškas „ramiai“, karo orkestras sugrojo sutikimo maršą J. E. Respublikos Prezidentui. Nulenkė apnuogintas galvas ir seniai, ir jaunuoliai, pravirko ne viena moterėlė. J. E. atvykęs tuojau eina į bažnyčią pagerbti už jį didesnį – Amžiną Išmintį. Bažnyčios šventoriuj Jį sutinka žilagalvis atviru, asketišku veidu kun. diakonas Linartas. Akis nuleidęs, rankas sunėręs taip į J. E. prabilo:

„Valdžia nuo Dievo tuo labiausia, jeigu galva tos valdžios yra ir Dievui ištikima, ir Tėvynės labui visomis išgalėmis savo sielos atsidavusi. Tavo asmenyje, Pone Prezidente, Bažnyčios vardu sveikinu, tokią Galvą mūsų Valstybės, tokį vadą mūsų tautos. Atvykęs aplankyti brangios Lietuvos mūsų kampelį, visų pirmiausia nori nusilenkti, garbę atiduoti, – Valdovų Valdovui, Karalių Karaliui Viešpačiui Jezui. Jo palaiminimas, Jo pagalba, telydi visus Tavo kilnius žingsnius Tėvynės ir jos piliečių labui.“

Apie 12 val. į bažnyčią atvažiuoja J. E. R. Prezidentas su J. E. Kaišiadorių vyskupu. Laikomos tyčia paruoštame šventoriaus altoriuj su asista iškilmingos pamaldos. Gražų pamokslą sako gražiakalbis kun. džiakonas Maigys. Pamaldų metu atskrenda iš Kauno trys lėktuvai, apsuka keletą ratų ir nuskrenda atgal. Po pamaldų visi eina prie atidengiamo paminklo Minių minios. J. E. R. Prezidentas, nukirpęs kaspiną, atidengia gražų paminklą, Pasigirsta artilerijos šūviai. Trumpai karių kapų komisijos darbuotę referuoja ats. kap. Juodenikis.

J. E. Vyskupas kalbą į susirinkusius: „Tuomet tik nebūsiu sugėdintas, kuomet įstatymus tavo saugosiu.“ Jis sakė, kad šis paminklas pastatytas piliečiams kariams, kurie ištikimai pildė jiems uždėtas pareigas Iki mirties. „Savo mirtimi pasiryžimą, paliko pavyzdį kitiems, ir tuo savo ištikimumu jie ne tik užsitarnavo sau amžiną pagarbą, bet privertė mus juos ir moraliai gerbti. Paminklo pastatymas – tai mūsų prievolė, o ne geri norai.“

Paminklas šventinamas. Kalba J. E. R. Prezidentas, pradėdamas „memento mori“ („atmink, kad reiks mirti“) žodžiais. Jis sakė, kad šis paminklas pastatytas ne vienam žmogui, o visai eilei geresniųjų mūsų krašto sūnų, nes Jie mirė, kad kiti gyventų. Mirdami paliko mums praskintą kelią į Vilnių, nes jie yra pernelyg tie graikai, pastoję savais lavonais kelią į gimtąją šalį. Del to šis paminklas ir verčia mus atminti, del ko jie žuvo ir kad mes, jų pėdomis sekdami, žinotume kelią į Vilnių. Be to, šis paminklas dar verčia mus visus vienytis del bendų tautos idealų, kaip tai buvo ties tais pačiais Širvintais. „Jums čia, didvyriai, tebūnie lengva Lietuvos žemelė.“

Įeina į tribūną žilagalvis senelis – generolas Bulota ir sako: „Man, seniausiam Lietuvos kariuomenės savanoriui, tenka didelė, garbė kalbėti šio paminklo reikalu“. Jis pabrėžia, kad visą savo gyvenimą budėdamas, šiandieną mato savo įdealų įsikūnijimą. Šis paminklas, jis sako, „yra ženklas, kad Lietuva yra ir bus nepriklausoma ir aš tuo didžiuojuos.“ Dėkoja komitetui už šį kilnų, idėjinį darbą.

Tribūnoj pasirodo, kaip jį R. Prezidentas pavadino, „širvintiškis“ pulk. Skorupskis, jis kalba: „Aš savo akimis mačiau, aš pergyvenau ir jaučiau tą, ką anais laikais jautė pirmieji savanoriai.“ Jis nusako, kaip atkakliai del Širvintų kovojo tie apdriskę narsuoliai, ir kaip pergalė nusviro į mūsų pusę, tik Tautų Sąjunga sustabdė tuos mūsų pasisekimo žygius. Jis klausia minios, „ar tiek buvo žmonių, kaip kad šiandieną yra, kada lietuvių pirmieji žvalgai, o paskum ir visa kariuomenė, įėjo į Širvintus?“ Minioj gili tyla. „Ne, juos sutiko, vos keli širvintiškiai“, – atsako ats. pulk. Skorupskis. Baigdamas kviečia pagerbti motinas, išauginusias tokius drąsuolius, ir eiti į Vilnių su jėga ir pasišventimu.

„Kovose žuvę amžinai gyvens“. Tribūnoj pasirodo kilęs iš okupuotos Vilnijos L. Šaulių Sąjungos viršininkas, kuris sako: „Šauliai daug nekalba, mes tik sakome, kad sąjunga yra visados pasiruošusi eiti į Vilnių. Taigi už tą laimingąją ateiti – valio!“

Paminklo atidengimas. Greičiausiai kalba Jurgutis (Jurgis) Linartas - garsus to meto režisierius, Lietuvos vaidybinio kino pradininkas.

Po jo – iš apylinkės kilęs p. Jurgutis Linartas. Jis nusako, kas buvo kalbėta. „Laikas ir paskutiniams užsispyrėliams tapti tikrais lietuviais“. Jis irgi kviečia eiti vaduoti Vilnių ir jo šventenybes.

Po to R. Prezidentas aplankė gražiai sutvarkytus Širvintų kapus. Kapai apcementuoti ir gražiais geležiniais grotais aptverti, prie kryžių prikaltos lentelės, kuriose surašyti žuvę ties Širvintais kariai. R. Prezidentas meldžiasi ties tais kapais.

Naujai pastatytas žuvusiems ties Širvintais paminklas yra padarytas iš granito masės. Darbą atliko meno mokyklos mokinys, buvęs savanoris ir dalyvavęs mūšiuose ties Širvintais p. Robertas Antinis; darbą prižiūrėjo meno mokyklos direktorius p. Šklerys. Paminklas vaizduoja dusyk natūralaus didumo stovinčią lietuvaitę, savo prieglobstyje laikančią gulintį kareivį. Ant pjedestalo priešakio yra skydas su vyties kryžiumi, paminklo dešiniam šone parašas: „Dėkingi tautiečiai 1927.15. VIII.“, o kairiame šone: „Žuvusiems ties Širvintais karžygiams 1919-1922 m.“ Paminklas pastatytas ant nedidelio supilto kalnelio, gražiai sutvarkytas ir aptvertas retežiais, kurie kabo ant 11 sviedinių. Paminklas gražus, bene pirmas toks Lietuvoj.

Paminklą atidengiant, Kr, Apsaugos Ministerija, Kariuomenės dalys (I k. ap., 4 p. p., 7 p. p.), šauliai, policija, vietinių įstaigų tarnautojai ir vietinės organizacijos prie paminklo sudėjo gražius vainikus. Paminklo pastatymu ypatingai pasidarbavo kun. diakonas Linartas, ats. kap. Juodenikis (pasienio policijos baro v-kas), p. Bartaševičius (taikos teisėjas), p. Jurgis Linartas (kauniškis), p. Škleris (kaipo paminklo darbų prižiūrėtojas) ir p. Antinis – darbo vykdytojas.

Iškilmės baigtos. Bet šios iškilmės prablaivė kiek pilko gyvenimo prislėgtas idėjas tų, kurie kovodami del Lietuvos, mirė išgelbėdami savo tautą. Širvintų pavyzdžiu turėtų pasekti nevienas Lietuvos miesčiukas. Aprašymą baigiu kun. diakono Linarto žodžiais: „Šviesa Lietuvos, šviesa jos galybės ir didybės, šiandieną mums prašvitusi, niekados neužges, jos spinduliai gaivins mūsų širdyse tėvynės meilę ir ragins prie pasišventimo.“

Parengė Gintaras Bielskis