Tądien 1947-aisiais sovietinė valdžia priėmė skausmingą kaimo gyventojui sprendimą steigti kolūkius Pabaltijo respublikose, nors pirmasis kolūkis Lietuvoje buvo įkurtas dar 1941-ųjų sausį Akmenės valsčiuje. Sujungus 22 valstiečių ūkius gautas „V. Lenino vardo kolūkis”.
Nurodymą kolektyvizuoti Pabaltijį galima laikyti ūkininkų naikinimo pradžia.
Tais pačiais 1947-aisiais, kai buvo priimtas sprendimas, jau gyvavo kolūkis, įkurtas dar sausį prie Dotnuvos: iš 14 ūkininkų valdų buvo sudarytas „M. Melnikaitės vardo kolūkis“. 1951 metais jų skaičius išaugo net iki 2923, bet vėliau mažėjo, nes kolūkiai buvo stambinami. 1989 metais Lietuvoje buvo 750 kolūkių. 1984-ųjų duomenimis, Širvintų rajone veikė 13 kolūkių, kuriems priklausė 4444 kiemai.
Kada ir kur pirmieji kolūkiai buvo sukurti Širvintų rajone, atvirai prieinamos išsamios informacijos rasti nepavyko, bet tikėtina, kad taip nutiko per pirmuosius kelerius metus. 1947-aisiais Lietuvoje dar būta tik 20 kolūkių, o 1948-ųjų pabaigoje – jau per 600. 1949-aisiais imta kurti kolūkius, tiksliau – arteles, Lapelių apylinkėse. Kaip buvo rašyta Žemės ūkio ministerijos kolūkio organizavimo valdybos 1950-ųjų metų ataskaitoje, kai kuriuose Širvintų apskrities (tuo metu buvo apskritis) kolūkiuose „priešiški elementai organizavo moterų grupes, kurios agitavo likviduoti kolūkius“ (R. Krutulytė, „Žemės ūkio kolektyvizacija Tarybų Lietuvoje“, 1962). Monografijoje „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“ Jadvygos Barbaravičienės buvo rašyta, kad taip nutiko Pamusiuose, kai į kontorą įsiveržusios moterys sunaikino visus dokumentus.
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite gegužės 21 d. laikraščio numeryje.
