Skaityta:
1 767
Apie vaistažolių naudą, arba Roges tepk vasarą, o ratus žiemą…
Nuo senų laikų žmonės žino vaistažolių sveikatą stiprinančias ir negalavimus mažinančias savybes. Šiandien daugelis stengiasi valgyti sveiką ekologišką maistą, o susirgę – gydytis vaistažolėmis. Vaistažolės gydo nuo kosulio, gripo, streso, gerklės skausmo, peršalimo, šienligės, sinusito, virškinimo sutrikimo, pykinimo, pilvo pūtimo… Norint vaistažolių įsigyti, nereikia net vasarą nugaros lenkti, – jų galima nusipirkti kiekvienoje vaistinėje. Bėda ta, kad iš anksto susmulkintos vaistažolės nėra tokios naudingos, kokios galėtų būti, – jose esančios medžiagos oksiduojasi, todėl šį liaudišką gydymo meną perpratę specialistai pataria vasarą pačiam susikurti vaistinėlę. Patikėkite – patirsite malonumą, už kurį nė cento nereikės mokėti… Apie vaistažoles ir šiaip apie įvairias žoleles kalbamės su iš Bagaslaviškio krašto kilusia „botanike iš prigimties“ Rita Tonkevičiene:
– Kažkada prasitarėte, jog jūs esate iš prigimties botanikė. Vadinasi, dar jaunystėje mėgdavote vaikščioti po pievas, jau tada domėjotės žolelių įvairove, jų pavadinimais. Gal mama, teta, gal dar kas jūsų giminėj mėgo žoleles rinkti?
– Gimiau Bagaslaviškio vienkiemyje, prie Raganos kalno. Mūsų sodyba stovi nuostabiame gamtos kampelyje: šalia pelkė, miškas, kalvos, Gelvės upelis. Čia nuostabios augalų bendrijos. Būdama gal 4-5 metukų jau turėjau savo mėgstamus laukinius augalus: katpėdėles, asiūklius, gaisrenas, pelkines mandrauninkes. Pavasarį labai laukdavau, kada jie pražys. Tų laikų nuotraukose visur esu su žolynų puokštėmis. Tais laikais buvo labai natūralu rinkti žoles, vaisius, sėklas, šaknis maistui ir vaistams, todėl dar nuo vaikystės prisimenu įvairių žolelių arbatos skonį.
– Vaikystė prabėgo pievose tarp augalų, kurie, kiek žinau, ir tolesniame gyvenime jūsų nebepaleido?
– Baigusi Bagaslaviškio vidurinę mokyklą, įstojau į Žemės ūkio akademiją (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas) ir įgijau mokslinio agronomo kvalifikaciją. Gavau paskyrimą į profesinę mokyklą. Ten 25 metus mokiau agronomijos dalykų. Kaip vidurinėje mokykloje mokytojams suteikiami kvalifikacijos laipsniai, taip ir profesinėje mokykloje įgijau augalininkystės vyresniojo mokytojo kvalifikaciją. Daugiausia mokiau daržininkystės, sodininkystės, gėlininkystės dalykus, iš kurių mokomosios programos net 70 procentų užimdavo praktika. Augindavome daržoves mokyklos valgyklai, prieskoninius augalus, gėles pardavimui, puošdavome ir prižiūrėdavome mokyklos aplinką, sodą, turėjome gėlių, prieskoninių augalų, vaistažolių kolekcijas, šiltnamius.
– Iš kur atsirado potraukis botanikai? Gal Raganos kalnas veikia, juk žolininkė – vos ne burtininkė…
– Kai šeštoje klasėje manęs paklausė, kuo aš norėčiau būti užaugusi, atsakiau, kad būsiu botanike. Mokytoja norėjo pasitikslinti – gal biologe, bet aš griežtai atsakiau – botanike. Mokykloje biologija man buvo svarbiausia pamoka, o vasaros praktikos mokyklos darže – tikras džiaugsmas. O kad pasirinkau agronomo kelią, galėjo lemti ir genai, ir aplinka. Aš nei žolininkė, nei burtininkė, tik gerai pažįstu augalus, visur juos pastebiu, vertinu, suprantu jų poreikius, juos vartoju maistui, jie mane gydo, džiugina. Labai domina senoviniai Lietuvos darželių augalai, dažniausiai auginti ne tik dėl grožio, bet ir kaip naudingi augalai, kuriais buvo galima gydytis, kurie tiko maistui pagardinti ar buvo pritaikomi buityje – audiniams dažyti, praustis, vabzdžiams naikinti. Domina ir senovinės sodo augalų veislės, prieskoniniai augalai. Koks Raganos kalnas be raganos… Kai manęs kas paklausia, ar matėt raganą, sakau, kad galiu net ir parodyti, kur ją galima kartais pamatyti. Juk ant kalno yra įsmeigta Raganos šluota, tai ten ateina ir ragana. Dar reikia žinoti, kaip kreiptis į ją, aš tai žinau, ir klausiantiems paaiškinu, galiu parodyti ir raganos šluotą. Ant Raganos kalno, kol dar buvo neapsodintas mišku, buvo labai daug rūšių vaistažolių. Čia jas rinkdavo bagaslaviškiečiai. Seniau Raganos kalnas ir vasarą, ir žiemą, buvo labai mėgstamas vaikų.
– Sutikite, kad ir paprastam žmogeliui galima būtų prisirinkti vaistažolių nuo įvairiausių negalavimų. Nereikėtų vaistinėje mokėti pinigų…
– Ne kiekvienas geba pažinti augalus, moka juos paruošti. Jei žmogus susidomėjo vaistažolėmis, yra įvairiausių būdų tobulėti: knygos, internetas, paskaitos, specialistų konsultacijos. Dažnai kaimynai, bendradarbiai pasidalija ir vaistažolėmis, ir patirtimi. Daugelyje namų rasime bent keletą rūšių populiariausių vaistažolių: čiobrelių, liepos žiedų, mėtų, melisų, ramunėlių, kurios stiprina sveikatą, leidžia mėgautis skonio ir aromato harmonija.
– Gal plačiau apie kokias tris keturias vaistažoles, sakykim nuo pagrindinių ligų – peršalus, kosint, viduriuojant, širdžiai šlubuojant… Kur ir kokiu metų laiku reikėtų prisirinkti, kaip džiovinti ir laikyti vaistažoles.
– Vaistinguosius augalus geriausia rinkti tuomet, kai juose yra susikaupęs didžiausias veikliųjų medžiagų kiekis. Pavasarį ir vasarą renkame žydinčias vaistažoles arba jų pumpurus, o rudenį – šaknis, vaisius. Uogas reikia rinkti vos pradėjusias sirpti. Sausus vaisius ir sėklas patartina rinkti tuomet, kai jie galutinai sunokę, tačiau dar nepradėję byrėti. Vaistingųjų augalų žiedus geriausiai rinkti pačioje žydėjimo pradžioje. Vaistažolių lapai renkami augalo žydėjimo metu. Žolės renkamos augalo žydėjimo metu. Pumpurus patartina rinkti ankstyvą pavasarį. Vaistažolių džiovinimui puikiai tinka pavėsis. Taip jos nepraranda savo veikliųjų medžiagų ir spalvos. Žoleles galima surišti į ryšulėlius ir pakabinti. Džiovinti galima lauke ar gerai vėdinamoje patalpoje, taip pat specialiose džiovyklose. Išdžiovintos vaistažolės laikomos tamsioje ir sausoje patalpoje, popieriniuose, drobiniuose maišeliuose ar uždarytuose stikliniuose induose.
– Girdėjau, kad daugelis vaistažolių auga mūsų kiemuose, darželiuose, tik mes nebepastebime jų, užmiršome pavadinimą arba laikome paprasčiausia piktžole, kurią reikia kuo greičiau išrauti…
– Vaistažolės auga visur. Štai keletas įkyrių piktžolių, kurios yra ir vaistažolės: kiaulpienė (šaknys), dilgėlė (lapai), varnalėša (šaknys), lakišius (žolė), trikertė žvaginė. Tik reikia prisiminti, kad vaistažolių negalima rinkti prie šiukšlynų, kelių, geležinkelių, didelių miestų, nes jos, kaip ir kiti augalai, gali sukaupti nuodingas medžiagas.
– Kokias arbatžoles geriausiai vartoti – pavienes ar jų mišinius?
– Jeigu žmogus dažnai geria vaistažolių arbatas, tai geriau gerti pavienes vaistažoles, o ne daryti mišinius. Jeigu norite tiesiog atsigerti skanios arbatos, tai nieko tokio, jeigu ir neturėdami specialių žinių pasidarysite vienkartinį mišinį. Tačiau jeigu norite vartoti ilgai ir pasiekti tam tikrų rezultatų, tuomet reiktų jau žinoti tam tikras taisykles: mišiniui imami keli pagrindiniai (panašių savybių) vaistiniai augalai, toliau dedami papildomi augalai, kurie stiprina pagrindinių veikimą, toliau – skonį, kvapą, spalvą koreguojantys augalai. Tam reikia turėti žinių apie vaistinių augalų savybes, jų tarpusavio sąveikas.
– Kaip teisingai užplikyti žoleles?
– Žoleles užpilame verdančiu vandeniu ir palaikome 5-10 minučių. Jei mišinio sudėtyje yra džiovintų uogų, šaknų arba augalų žievės, puodelį uždengus palaikyti rekomenduojama ilgiau. Vienam puodeliui paprastai sunaudojami 1-2 gramai žolelių. Žoleles geriausia užpilti šaltinio, stalo vandeniu. Čiaupo vanduo dažnai būna ne toks geras. Vandenį geriau užvirinti metaliniame ar stikliniame virdulyje, o ne elektriniame, pagamintame iš plastiko, ypač jei virinamas vanduo įgauna pašalinį skonį.
– Žinoma žolininkė Jadvyga Balvočiūtė yra sakiusi, kad „gamtoje yra vaistų nuo visų ligų. Vaistiniai augalai gali daug padėti net sergantiesiems onkologinėmis ligomis, kai tradicinis gydymas būna neveiksmingas. Bėda tik, kad žmonės gyvena tarsi užrištomis akimis, šių vaistų nepažįsta ir nepripažįsta, nesigydo pajutę pirmuosius ligų simptomus“. Ką jūs apie tai manote?
– Mes kasdien su maistu gauname konservantų, dažiklių, saldiklių, stabilizatorių, skonio stipriklių…. Mus veikia užterštas oras, stresas ir kiti dirgikliai. Deja, vaistažolės ne visada pajėgios išvalyti organizmą nuo toksinų, atstatyti bei sustiprinti sveikatą. Be cheminių vaistų neapsieisime. Dažnas žmogus vaistažolių nepažįsta, nežino jų poveikio, viena žolė gali vienam žmogui tikti, o kitam ne, todėl būtina pasitarti su specialistu. Gydymas vaistažolėmis kelia vis didesnį susidomėjimą, o pasitarus su gydytoju, gydymo metodus galima derinti.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
27 – Rita Tonkevičienė gelvoniškiams pasakoja apie vaistažolių naudą.
123 – 1958 metų liepos 7 diena. Su gėlėmis 1,5 metukų Rita Bilotaitė – Tonkevičienė, mama Elena Bilotienė laiko ant rankų brolį Robertą Bilotą ir močiutė Marijona Bilotienė.
Rita Tonkevičienė gelvoniškiams pasakoja apie vaistažolių naudą.
Nuo senų laikų žmonės žino vaistažolių sveikatą stiprinančias ir negalavimus mažinančias savybes. Šiandien daugelis stengiasi valgyti sveiką ekologišką maistą, o susirgę – gydytis vaistažolėmis. Vaistažolės gydo nuo kosulio, gripo, streso, gerklės skausmo, peršalimo, šienligės, sinusito, virškinimo sutrikimo, pykinimo, pilvo pūtimo… Norint vaistažolių turėti, nereikia net vasarą nugaros lenkti, – jų galima nusipirkti kiekvienoje vaistinėje. Bėda ta, kad iš anksto susmulkintos vaistažolės nėra tokios naudingos, kokios galėtų būti, – jose esančios medžiagos oksiduojasi, todėl šį liaudišką gydymo meną perpratę specialistai pataria vasarą pačiam susikurti vaistinėlę. Patikėkite – patirsite malonumą, už kurį nė cento nereikės mokėti… Apie vaistažoles ir šiaip apie įvairias žoleles kalbamės su iš Bagaslaviškio krašto kilusia „botanike iš prigimties“ Rita Tonkevičiene:
– Kažkada prasitarėte, jog jūs esate iš prigimties botanikė. Vadinasi, dar jaunystėje mėgdavote vaikščioti po pievas, jau tada domėjotės žolelių įvairove, jų pavadinimais. Gal mama, teta, gal dar kas jūsų giminėj mėgo žoleles rinkti?
– Gimiau Bagaslaviškio vienkiemyje, prie Raganos kalno. Mūsų sodyba stovi nuostabiame gamtos kampelyje: šalia pelkė, miškas, kalvos, Gelvės upelis. Čia nuostabios augalų bendrijos. Būdama gal 4-5 metukų jau turėjau savo mėgstamus laukinius augalus: katpėdėles, asiūklius, gaisrenas, pelkines mandrauninkes. Pavasarį labai laukdavau, kada jie pražys. Tų laikų nuotraukose visur esu su žolynų puokštėmis. Tais laikais buvo labai natūralu rinkti žoles, vaisius, sėklas, šaknis maistui ir vaistams, todėl dar nuo vaikystės prisimenu įvairių žolelių arbatos skonį.
– Vaikystė prabėgo pievose tarp augalų, kurie, kiek žinau, ir tolesniame gyvenime jūsų nebepaleido?
– Baigusi Bagaslaviškio vidurinę mokyklą, įstojau į Žemės ūkio akademiją (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas) ir įgijau mokslinio agronomo kvalifikaciją. Gavau paskyrimą į profesinę mokyklą. Ten 25 metus mokiau agronomijos dalykų. Kaip vidurinėje mokykloje mokytojams suteikiami kvalifikacijos laipsniai, taip ir profesinėje mokykloje įgijau augalininkystės vyresniojo mokytojo kvalifikaciją. Daugiausia mokiau daržininkystės, sodininkystės, gėlininkystės dalykus, iš kurių mokomosios programos net 70 procentų užimdavo praktika. Augindavome daržoves mokyklos valgyklai, prieskoninius augalus, gėles pardavimui, puošdavome ir prižiūrėdavome mokyklos aplinką, sodą, turėjome gėlių, prieskoninių augalų, vaistažolių kolekcijas, šiltnamius.
1958 metų liepos 7 diena. Su gėlėmis 1,5 metukų Rita Bilotaitė - Tonkevičienė, mama Elena Bilotienė laiko ant rankų brolį Robertą Bilotą ir močiutė Marijona Bilotienė.
– Iš kur atsirado potraukis botanikai? Gal Raganos kalnas veikia, juk žolininkė – vos ne burtininkė…
– Kai šeštoje klasėje manęs paklausė, kuo aš norėčiau būti užaugusi, atsakiau, kad būsiu botanike. Mokytoja norėjo pasitikslinti – gal biologe, bet aš griežtai atsakiau – botanike. Mokykloje biologija man buvo svarbiausia pamoka, o vasaros praktikos mokyklos darže – tikras džiaugsmas. O kad pasirinkau agronomo kelią, galėjo lemti ir genai, ir aplinka. Aš nei žolininkė, nei burtininkė, tik gerai pažįstu augalus, visur juos pastebiu, vertinu, suprantu jų poreikius, juos vartoju maistui, jie mane gydo, džiugina. Labai domina senoviniai Lietuvos darželių augalai, dažniausiai auginti ne tik dėl grožio, bet ir kaip naudingi augalai, kuriais buvo galima gydytis, kurie tiko maistui pagardinti ar buvo pritaikomi buityje – audiniams dažyti, praustis, vabzdžiams naikinti. Domina ir senovinės sodo augalų veislės, prieskoniniai augalai. Koks Raganos kalnas be raganos… Kai manęs kas paklausia, ar matėt raganą, sakau, kad galiu net ir parodyti, kur ją galima kartais pamatyti. Juk ant kalno yra įsmeigta Raganos šluota, tai ten ateina ir ragana. Dar reikia žinoti, kaip kreiptis į ją, aš tai žinau, ir klausiantiems paaiškinu, galiu parodyti ir raganos šluotą. Ant Raganos kalno, kol dar buvo neapsodintas mišku, buvo labai daug rūšių vaistažolių. Čia jas rinkdavo bagaslaviškiečiai. Seniau Raganos kalnas ir vasarą, ir žiemą, buvo labai mėgstamas vaikų.
– Sutikite, kad ir paprastam žmogeliui galima būtų prisirinkti vaistažolių nuo įvairiausių negalavimų. Nereikėtų vaistinėje mokėti pinigų…
– Ne kiekvienas geba pažinti augalus, moka juos paruošti. Jei žmogus susidomėjo vaistažolėmis, yra įvairiausių būdų tobulėti: knygos, internetas, paskaitos, specialistų konsultacijos. Dažnai kaimynai, bendradarbiai pasidalija ir vaistažolėmis, ir patirtimi. Daugelyje namų rasime bent keletą rūšių populiariausių vaistažolių: čiobrelių, liepos žiedų, mėtų, melisų, ramunėlių, kurios stiprina sveikatą, leidžia mėgautis skonio ir aromato harmonija.
– Gal plačiau apie kokias tris keturias vaistažoles, sakykim nuo pagrindinių ligų – peršalus, kosint, viduriuojant, širdžiai šlubuojant… Kur ir kokiu metų laiku reikėtų prisirinkti, kaip džiovinti ir laikyti vaistažoles.
– Vaistinguosius augalus geriausia rinkti tuomet, kai juose yra susikaupęs didžiausias veikliųjų medžiagų kiekis. Pavasarį ir vasarą renkame žydinčias vaistažoles arba jų pumpurus, o rudenį – šaknis, vaisius. Uogas reikia rinkti vos pradėjusias sirpti. Sausus vaisius ir sėklas patartina rinkti tuomet, kai jie galutinai sunokę, tačiau dar nepradėję byrėti. Vaistingųjų augalų žiedus geriausiai rinkti pačioje žydėjimo pradžioje. Vaistažolių lapai, žolės renkami augalo žydėjimo metu. Pumpurus patartina rinkti ankstyvą pavasarį. Vaistažolių džiovinimui puikiai tinka pavėsis. Taip jos nepraranda savo veikliųjų medžiagų ir spalvos. Žoleles galima surišti į ryšulėlius ir pakabinti. Džiovinti galima lauke ar gerai vėdinamoje patalpoje, taip pat specialiose džiovyklose. Išdžiovintos vaistažolės laikomos tamsioje ir sausoje patalpoje, popieriniuose, drobiniuose maišeliuose ar uždarytuose stikliniuose induose.
– Girdėjau, kad daugelis vaistažolių auga mūsų kiemuose, darželiuose, tik mes nebepastebime jų, užmiršome pavadinimą arba laikome paprasčiausia piktžole, kurią reikia kuo greičiau išrauti…
– Vaistažolės auga visur. Štai keletas įkyrių piktžolių, kurios yra ir vaistažolės: kiaulpienė (šaknys), dilgėlė (lapai), varnalėša (šaknys), lakišius (žolė), trikertė žvaginė. Tik reikia prisiminti, kad vaistažolių negalima rinkti prie šiukšlynų, kelių, geležinkelių, didelių miestų, nes jos, kaip ir kiti augalai, gali sukaupti nuodingas medžiagas.
– Kokias arbatžoles geriausiai vartoti – pavienes ar jų mišinius?
– Jeigu žmogus dažnai geria vaistažolių arbatas, tai geriau gerti pavienes vaistažoles, o ne daryti mišinius. Jeigu norite tiesiog atsigerti skanios arbatos, tai nieko tokio, jeigu ir neturėdami specialių žinių pasidarysite vienkartinį mišinį. Tačiau jeigu norite vartoti ilgai ir pasiekti tam tikrų rezultatų, tuomet reiktų jau žinoti tam tikras taisykles: mišiniui imami keli pagrindiniai (panašių savybių) vaistiniai augalai, toliau dedami papildomi augalai, kurie stiprina pagrindinių veikimą, toliau – skonį, kvapą, spalvą koreguojantys augalai. Tam reikia turėti žinių apie vaistinių augalų savybes, jų tarpusavio sąveikas.
– Kaip teisingai užplikyti žoleles?
– Žoleles užpilame verdančiu vandeniu ir palaikome 5-10 minučių. Jei mišinio sudėtyje yra džiovintų uogų, šaknų arba augalų žievės, puodelį uždengus palaikyti rekomenduojama ilgiau. Vienam puodeliui paprastai sunaudojami 1-2 gramai žolelių. Žoleles geriausia užpilti šaltinio, stalo vandeniu. Čiaupo vanduo dažnai būna ne toks geras. Vandenį geriau užvirinti metaliniame ar stikliniame virdulyje, o ne elektriniame, pagamintame iš plastiko, ypač jei virinamas vanduo įgauna pašalinį skonį.
– Žinoma žolininkė Jadvyga Balvočiūtė yra sakiusi, kad „gamtoje yra vaistų nuo visų ligų. Vaistiniai augalai gali daug padėti net sergantiesiems onkologinėmis ligomis, kai tradicinis gydymas būna neveiksmingas. Bėda tik, kad žmonės gyvena tarsi užrištomis akimis, šių vaistų nepažįsta ir nepripažįsta, nesigydo pajutę pirmuosius ligų simptomus“. Ką jūs apie tai manote?
– Mes kasdien su maistu gauname konservantų, dažiklių, saldiklių, stabilizatorių, skonio stipriklių…. Mus veikia užterštas oras, stresas ir kiti dirgikliai. Deja, vaistažolės ne visada pajėgios išvalyti organizmą nuo toksinų, atstatyti bei sustiprinti sveikatą. Be cheminių vaistų neapsieisime. Dažnas žmogus vaistažolių nepažįsta, nežino jų poveikio, viena žolė gali vienam žmogui tikti, o kitam ne, todėl būtina pasitarti su specialistu. Gydymas vaistažolėmis kelia vis didesnį susidomėjimą, o pasitarus su gydytoju, gydymo metodus galima derinti.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
Skaitytojų įvertinimas
0
(0 įvert.)
