Tarybos narys Remigijus Bonikatas: „Reikia žiūrėti ne į tuos, kurie daug kalba, o į nuveiktus darbus“

Remigijus Bonikatas linkęs į romantiką.

Tęsiame atvirą pokalbį su Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariais. Šįkart mintimis pasidalyti sutiko Remigijus Bonikatas, trečią kadenciją besidarbuojantis Širvintų rajono taryboje. Birželio pabaigoje labai gražų jubiliejų šventęs pašnekovas visada yra žvaliai nusiteikęs, kupinas idėjų, nestokojantis gyvenimo džiaugsmo.

-Jus pažįsta labai daug rajono gyventojų: esate kelis dešimtmečius dirbęs Bagaslaviškyje mokytoju, esate paskelbęs kelis šimtus publikacijų apie rajono gyventojus, jų rūpesčius ir džiaugsmus, aprašęs įvairias šventes. Esate gyvenęs daugelyje Širvintų rajono vietų. Kuri iš rajono vietovių buvo ir yra artimiausia širdžiai? Kodėl?

-Tarybiniais metais (1950-1970 m.) kažkodėl mokytojams neleisdavo ilgai dirbti vienoje vietoje. Tėvas Edmundas ir mama Veronika Žvirblytė-Bonikatienė buvo mokytojai, todėl ir jie tokiu būdu „keliavo“. Mama, baigusi Ukmergės pedagoginę mokyklą, gavo paskyrimą į Kernavę. Ten ir gimiau, tačiau nieko neprisimenu, nes buvau vos dvejų metukų, kada iš Kernavės abu tėvai persikėlė į Kiauklius. Kiaukliuose tėvas apie aštuonerius metus vadovavo mokyklai (buvo direktorius). Kiaukliuose pradėjau mokytis pirmoje klasėje. Mano pirmoji mokytoja buvo mama. Trečią klasę pradėjau lankyti jau Bagaslaviškyje. Tačiau po kelerių metų atsidūriau Viesų aštuonmetėje mokykloje. Viesų aštuonmetėje mokykloje visose klasėse tada buvo daugiau nei po 20 mokinių (šiuo metu mokyklos pastato nė kvapo nebelikę). Gerai prisimenu, jog, pakliuvęs per pertrauką į koridorių, stovėjau prisiglaudęs prie sienos ir stebėjau masę vaikų, kurie visi aliai vieno kalbėjo… visiškai nesuprantama kalba. Namuose tėvai pasakė, jog lenkų. Baigęs Viesų aštuonmetę, mokiausi Širvintų vidurinėje, kurią baigiau 1970 metais. Kuri vieta buvo artimiausia? Negaliu pasakyti. Iš visų vietovių buvo labai gaila išvažiuoti.

Bagaslaviškyje po 10 dienų kelionės dviračiais po Latviją.

-Esate užkietėjęs keliautojas. Ne vieną sykį apie Jūsų žygius ir keliones yra rašiusi ne tik rajono, bet ir Lietuvos žiniasklaida. Kas skatina nenustygti vietoje ir vis kažko ieškoti?

-Turizmą pamėgau vidurinėje mokykloje. Būrelio vadovas buvo istorijos mokytojas Stanislovas Dačka. Tik pradėjus dirbti Bagaslaviškio vidurinėje mokykloje, ir aš „gavau“ turizmo būrelį. Ir prasidėjo… Ilgainiui Bagaslaviškio turistai tapo stipriausi rajone. Turiu galvoje turizmo varžybas „Taika ir draugystė“. Tapome žinomi respublikoje. Vilniaus turizmo stotis (vadovė Laima Armalienė) mus kvietė į įvairias keliones. Gal savaitę keliavome Tian Šanio kalnuose (prieš žygį porą parų vyko aklimatizacija), Kaukaze. Karakumų dykumoje esame patyrę ir nelabai malonių akimirkų. Tuo laiku griuvo Sovietų Sąjunga, mes keliavome Turkmėnijoje. Žodžiu, smėlynuose mus mėgino užpulti vietiniai jaunuoliai… Donbase buvome nusileidę į vieno kilometro gylio šachtą. Net kelis kartus keliavome po tikrai nuostabius Karpatų kalnus. Kartą net Naujuosius metus esame sutikę Karpatų kalnuose, miške. Vėliau su dviračiais ratais išvažinėta visa Lietuva, esame du kartus pasiekę Rygą ir nuo Jūrmalos keliavę pajūriu. Pats ilgiausias žygis dviračiu buvo kelionė aplink Lietuvą. Keliavau vienas, nakvodavau palapinėje kur nors miške ar prie upės. Per 11 dienų prisukau apie 1500 kilometrų. Ta tema galima pasakoti labai daug…

-Trečią kadenciją esate Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys. Ar galima rajono Tarybą pavadinti viena darnia komanda? Kaip pavyksta rasti bendrą kalbą su kitais tarybos nariais?

-Visą rajono Tarybą darnia komanda pavadinti negaliu. Taip, mūsų 15 žmonių grupė, sudaranti Tarybos daugumą, yra vieninga ir darni komanda. Opozicijoje yra veikėjų, kuriems dažnai mūsų pasiūlymai, mūsų sprendimai yra netinkami, smerkiami, kritikuojami, ieškoma kažkokio „absoliutaus blogio“. Na, o iš tikrųjų pagalvojus, gal taip daro iš nevilties, jog nieko pakeisti negali, niekas nuo jų nepriklauso… Prisiminkime, kad posėdžiai yra girdimi ir matomi visame rajone. O gal, išgirdęs „baisią“ kritiką, kažkuris pilietis rinkimuose ir atiduos savo balsą. Mūsų komandai per posėdį nėra ko „rėkauti“, diskusijos vyksta prieš posėdį, jose yra aptariami visi klausimai. Šiaip tai reikia žiūrėti ne į tuos, kurie daug kalba, o į nuveiktus darbus. Juk nesakykite, kad Širvintos per tuos septynerius metus (kada mūsų komanda daugumoje) nepasikeitė… Visi mato, kokie darbai padaryti. O kiek dar jų laukia ateityje…

-Ir tradicinis klausimas: ką norėtųsi pasakyti „Širvintų krašto“ skaitytojams?

-Asmeniškai džiaugiuosi laikraščiu. Daugelis žmonių neįsivaizduoja savo kasdienybės be šio leidinio. Noriu pasakyti, kad laikraštis neturėtų siekti tapti geras visiems. Laikraščio tikslas – teikti objektyvią informaciją. Juk dirbančio rajono laikraštyje žurnalisto rytoj ar kitą dieną laukia akistata su rašinio herojumi. Taigi, linkiu, kad „Širvintų kraštas“ ilgai gyvuotų ir įkvėptų skaitytojus, o skaitytojams linkiu skaitymo džiaugsmo, supratimo, santarvės, jaukios šilumos savo namuose.

Kalbėjosi Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš asmeninio Remigijaus Bonikato archyvo

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (8 įvert.)
scroll to top