Žinant Lietuvą krėtusių skandalų istoriografiją, buvo galima tikėtis, kad nuslops ir „netikėta“ žinia apie tai, kaip lėšas veiklai įsisavino šalies savivaldoje dalyvaujantys politikai. Pakanka prisiminti, kaip užmarštin nupuolė žinia apie pedofilija įtariamą konservatorių sąrašo pėstininką Bartoševičių.
Analogijų būtų galima rasti ir daugiau, tačiau visuomenininko Tapino „imamas derlius“ vis labiau įsiūbuoja ne tik atskirų politinių jėgų, bet ir valstybės laivą. Pabandęs įkąsti Prezidentui, kuris nutylėjo, jog sovietmečiu lyg ir ketino stoti į partiją, visuomenininkas ėmė gardžiuotis patiekalais, kaip veiklai lėšas ėmė ar už jas deramai neatsiskaitė savivaldybių išrinktieji. Paaiškėjo, kas ir taip seniai buvo aišku: visas jėgas skirdami partnerystėms, kanapių dekriminalizavimui, naujai rinkimų sistemai ir pan., valdantieji Lietuvą „nematė“, kad kažkas negerai su biudžeto lėšų panaudojimu savivaldybės tarybos nario veiklai.
Nematyti negalėjo, nes geras pusšimtis jų į Seimą yra atėję iš savivaldos. Tad gerai žinantys tą virtuvę ir to patiekalo skonį. Ėmę tas lėšas, įsisavinę, o dalis jų – negalėję atsiskaityti.
Užtat ir krenta ministrų galvos, dėl to ir skuba išsilakstyti, kol kiekvienam nebus priminta, kokį kotletą prieš penkmetį suvalgė ir kuriems galams nusipirko kompiuterį.
Bėda, kad vieningos ir reglamentuotos tvarkos Marijos žemėje nebuvo. Bent jau viešai nebuvo pagarsinta keliolikos kontroliuojančių institucijų išvadų, pirštais nebaksnojo patys politikai. Laiko buvo aiškintis, ar skaidriai veikia savivaldybės, ar esama lyčių lygybės, ar nėra korupcijos ir nepotizmo. O štai aiškintis, kur ir kiek skiriama biudžeto pinigėlių, laiko neužteko. Suprantama: darė visi. Kiek leidžia galiojanti tvarka ar ją apeinantys. Neėmusių juk nebuvo.
Stop! Ir patys pajutome, kaip lengva eiti su visa bliaunančia banda paskui piemenį. Vis dėlto neėmusių buvo!
Neseniai vienoje televizijos laidoje paklausta apie kilusį skandalą, Širvintų rajono savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė pareiškė, kad kaltinimas, jog taip darė visi, nėra pagrįstas. Paviešinusi laidos fragmentą savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“, politikė jį palydėjo tokiu įrašu:
„Visi – nebūtinai reiškia VISI.
Esu visiškai rami ir užtikrinta, nes nuo pat 2015 m. pradėjusi dirbti Širvintų r. savivaldybės mere tarybos nario išmokų gavau lygiai 0.
Visgi kalbant apie šią temą, esu tikra, kad ne skandalus čia reikia kept, o aiškiai sutvarkyti teisės aktus.
Lietuvą vis labiau krečia savivaldybių tarybų narių išlaidų skandalas, jau krenta net ministrų galvos, o žiniasklaida su politologais bei ekspertais sutartinai „kala prie kryžiaus“ visus pagal „vieną kurpalių“.
Visi ėmė, visi neskaidrūs, visi nebeverti pasitikėjimo: kalama žmonėms į galvas, užbėgant stipriai už akių ir net apie būsimus Seimo rinkimus pasakant – nebus už ką balsuoti.
Ir nors žiniasklaida bei ekspertai sąmoningai koncentruojasi ir apibendrina visas partijas, kritikuoja jų besislapstančius pirmininkus, kaltina visus Lietuvos merus, tiesa nutylima.
„Yra išimčių. Ir šiuo atveju Lietuvos regionų partija dėl savo lyderių merų yra užtikrinta ir rami,?“ – sako (Lietuvos regionų, – red. past.) partijos pirmininkas Jonas Pinskus“.
Tačiau galima neabejoti, kad išmokas gavo ne vienas, jei ne visi likę Širvintų tarybos nariai. Per mėnesį po kelis šimtus eurų buvo galima panaudoti nustatytoms reikmėms. Tapinas štai randa, kad šalyje buvo imama net televizoriams, naujiems telefonams, kompiuteriams įsigyti, tačiau dažniausia ir didžiausia tokių išlaidų dalis – kuro išlaidos. O jas tarybų nariai pateisina pateikdami degalinių čekius, o kur to nereikalaujama – įrašydami į lėšų panaudojimo ataskaitą.
Tapinas pirštu rodo, kad tiek kuro, kiek, sakykime, panaudojo kai kurie Pagėgių savivaldybės tarybos nariai, tarybos nariui nereikia. Savivaldybė, atseit, maža, kur ten važinėti? Supraskite, kad Vilniuje kitas reikalas: čia tarybos nariui kasdien tik ir lakstyti iš Bajorų į Panerius ar iš Naujosios Vilnios į Pašilaičius aiškinantis, kokios savivaldos problemos kamuoja sostinę. O kiek kuro sudeginama stovint grūstyse, ypač žiemą, kai šildomas automobilio salonas. Ar vasarą, kai tenka įjungti kondicionierių. Pagėgiuose nespėsi nei sušalti, nei sukaisti, kur ten jiems lygintis!
Važinėjama ar stovima ne tik Vilniuje. Ir Pagėgiuose, ir Širvintose. Toli pavyzdžių neieškokime: kas skaito mūsų laikraštį įdėmiai, tas mato, jog visuose renginiuose tarp jų dalyvių ir svečių šmėkščioja „tie patys“ veidai. O „tie patys“ veidai yra „tų pačių“ tarybos narių, kurie aktyviai dalyvauja rajono gyvenime, lankosi ne tik svečių teisėmis, bet ir atlieka įvairias pareigas, tarp jų – ir tarybos nario. Daugelį tarybos narių gali pamatyti įvairių renginių vertinimo komisijose, jie lanko rajono ūkininkus ir renka geriausius, stebi ir vertina kultūros darbuotojų veiklos ataskaitinius renginius, dalyvauja iškilmingose šventėse mokyklose, lankosi seniūnijų dienose, apžiūri geriausiai tvarkomas sodybas ir pan. Daugelis tų buvusių ir esamų tarybos narių aktyviai susitikinėjo su rinkėjais įvairiose rajono vietovėse, platino veiklos ataskaitas, lankė gyventojus jų asmeninių jubiliejų dienomis. Kiekvienam aišku, kad ant šluotos ar paspirtuku iš Širvintų ar Šešuolėlių į Čiobiškį nenuvažiuosi. Taip ir susidaro kilometrai. Kadangi Savivaldybė savo degalinės neturi, o tokių išlaidų apmokėjimas šalies mastu nėra vieningai reglamentuotas, tarybos nariams tenka pildyti ataskaitas, klijuoti čekiukus.
Tapinas pirštu rodo, kad kai kurie tarybos nariai panaudojo iki keliolikos ar keliasdešimt kortelių, atsiskaitydami už kurą, jį pylė kelių minučių intervalu, pylė skirtingą kurą.
Tarybos nario veiklai nėra išduodama kortelė, nors panaši praktika dažna versle, kai darbo išlaidos apmokamos pasinaudojant ja. Būna, kad šeima turi kelis automobilius, ir tik tarybos nario asmeninis reikalas, kuriuo jis naudojasi važiuodamas į renginį, tarybos ar komiteto posėdį, susitikimą su investuotojais, naujo objekto Širvintose atidarymą ar miesto šventę, kurios dalyviu irgi yra. Kadangi išlaidas tenka apmokėti savomis lėšomis, kad jas paskui atgauti, į darbą paleidžiamos turimos kortelės. Savo ar šeimos. Juk bendras ūkis, bendros išlaidos, skirtingas kortelių galiojimo laikas. Skirtingos ir dienos, kai sąskaitą papildo įplaukos. Jei kortelėje ima švilpauti vėjai, naudojamasi sutuoktinio turima kortele. Pagaliau, kiekvienas mūsų turi ne vieną kortelę. Galima tapiniškai stebėtis, galima ir suprasti.
Kadangi užmaršumas yra ir išrinktųjų palydovas, nekeista, kad už kurą gautas čekis nusimeta. Kai kas ir sugalvoja panaudoti kitą, papuolusį po ranka ar gautą iš kaimyno. Čia ne pateisinimas, tik bandymas pažvelgti į situaciją. Tada jau tik tarybos nario sąžinės reikalas, ar kaimyno čekis yra panašiai patirtų išlaidų sumai, ar ne.
Kaip jau minėta, reikalas tas, kad mūsų laikraščio skaitytojai VISADA turi galimybę matyti tik TUOS PAČIUS veidus. Jie žmonių, atstovaujančių valdančiajai koalicijai, aktyviai dalyvaujančių rajono gyvenime. Kur, jei ne susitikimuose su rajono gyventojais, gali išgirsti lūkesčius, pastabas, savo akimis įsitikinti, kuo gyvena ir kaip norėtų gyventi rajono žmonės. Atvažiavimas į šventę Anciūnuose ar rajono kūrėjos parodos atidarymą Alionyse, šalies mąsto renginius Kernavėje nėra tik noras pasirodyti. Lankantys formuojasi nuomonė, kuri paskui išsakoma ir pagrindžiama komitete, posėdyje.
O Tapinas stebisi, kaip mažoje savivaldybėje galima nuvažiuoti tiek kilometrų.
Galima, jei dirbama.
Dažniausiai ar visada skaitytojas nepamatys renginyje ar priemonėje dalyvaujančių valdančiosios koalicijos oponentų veidų. Veidų tų politinių veikėjų, kurie, tikėtina, pareigingai neša čekiukus už sudegintą kurą (gal ir trimeryje), sunaudotą popierių (gal ir tualetinį) ar pokalbius (gal su draugutėmis apie tai, kaip dar labiau apš… dirbančius). Ir ne todėl, kad kažkieno rankų laikomo aparato objektyvas juos renginyje aplenkia. Jų tiesiog ten nėra, tarsi rinkėjų jie bijotų kaip velnias kryžiaus. Nelankydami Gelvonuose, Kiaukliuose, Musninkuose vykstančių renginių, jie kažkodėl randa laiko nusidanginti į Širvintų karių kapines ir pusvalandį mėtyti striukę ant obelisko žvaigždės. Obelisko ir žvaigždės, kuri pernai patraukė to paties visuomenininko Tapino, prasitarusio, kad pusė jo giminės iš Širvintų, dėmesį. Tikėtina, kad striukės mėtytojo ar piketo prieš merė dalyvio „kanceliarinėse“ kuro išlaidose įskaičiuoti ir dyzelino ar benzino litrai, sudeginti įveikiant tuos kelis žingsnius ar kilometrą iki „parlamentinės veiklos“ adreso.
Štai apie ką reikėtų kalbėti. Neiškentęs dėl pučiamo muilo burbulo, kurio sprogimas aptaško visus, Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis suabejojo visuomenininko Andriaus Tapino nuoširdumu keliant klausimus dėl tarybos narių veiklai skirtų lėšų panaudojimo skaidrumo. Kaip rašo portalas DELFI, „laikinosios sostinės meras mano, kad šiuo skandalu bandoma „pasikasti po valstybės demokratijos pamatais“.
Maža to, Kauno miesto galva sakė ir toliau palaikantis Kauno savivaldybėje galiojančią tarybos narių veiklai skirtų išmokų reglamentavimo tvarką.
„Iš tolo matosi sovietmečio santvarkai būdingi saugumietiški metodai: suprask, jis žino, kad kažkas neturi išsaugojęs dešimtmečio senumo kasos kvito, sąskaitos ar čekio ir dabar už tą popierėlį tave pradės dusinti. Terorizuos ir smaugs tol, kol parklupdys, priversdamas nežinia už ką atgailauti. Ar tikrai? Kiek dar ilgai leisimės bauginami?“ – dėl skandalo kelia klausimus Kauno meras ir teigia: „Tai nėra tik eilinis skandalas. Šitaip bandoma pasikasti po valstybės demokratijos pagrindais, kai net aukščiausia šalies valdžia tampa vieno asmens įkaitais dėl tų nelemtų popierėlių. Neseniai jis dar buvo uolus valdančiųjų tarnas, bendražygis, o dabar staiga tapo duobkasiu su savo siaurais, apgailėtinais interesais“.
Aštriai pasisakydamas dėl raganų medžioklės, Matijošaitis nesupranta, ko taip tyli ausis suglaudęs pats Andrius Kupčinskas, sumanymo, kaip reglamentuoti veiklai skiriamas lėšas, autorius. Konservatorių veikėjas, buvęs Kauno meras, dabar dirbdamas Seime, galėtų savo žodį paversti kūnu, ir taip kaunietiškas reglamentas „jokių čekiukų“ taptų įstatymu. O tada nebereikėtų nė Tapino.
Gintaras Bielskis
