Tęsiame pokalbį su Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariais. Šįkart atviram pašnekesiui ryžosi Dalia Taparauskienė – Kultūros, švietimo, jaunimo ir sporto komiteto narė, Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos projektų vadovė, bibliotekininkė, Družų kaimo bendruomenės pirmininkė, visuomenininkė, Igno Šeiniaus premijos laureatė, Šimtmečio širvintiškė, aktyvi kultūros darbuotoja. Pokalbis su Tarybos nare Dalia Taparauskiene daugiausia sukosi apie bendruomeninę ir projektinę veiklą, kultūros postūmius ir kitus rajono žmogui įdomius dalykus.
-Pirmiausia prašyčiau prisistatyti: iš kur esate kilusi, kur studijavote, kokiu būdu atvykote dirbti į Širvintų rajoną? Kuo Širvintų rajonas ypatingas, kad čia pasilikote visam gyvenimui?
-Mano gyvenimo kelias prasidėjo suvalkiečio ir aukštaitės šeimoje. Tėtis buvo tremtinys, dar vaikystėje su visa šeima patyrė visus tremties sunkumus. Grįžęs sukūrė šeimą, taip Kosto ir Jadvygos šeimoje atsiradau aš, pirmasis jų vaikas. Gyvenome tuometiniame Marijampolės (dabar Kazlų Rūdos savivaldybė) rajono Antanavo kaime. Dabar ten veikia aktyvi bendruomenė, prikėlusi antram gyvenimui Antanavo dvarą. Seneliai ilsisi Bagotosios kaimo kapinėse. Mama aukštaitė, gimusi ir augusi kaime, kuris įsikūręs netoli Družų, todėl, kai tėtį pakvietė dirbti į tuometinę Družų plytinę, paskatino jį čia įsikurti. Čia gimė dar viena sesuo, o šeima įsitvirtino Družų kaime. Družų kaimą aš prisimenu taip: buvo keli seni namai ir parduotuvė, o prie mūsų namo buvo didžiulė bala. Kelio nebuvo, todėl į Družų pradinę mokyklą tėtis išnešdavo mane ant pečių, paskui aš keliaudavau pati takeliu pro didžiulius molio karjerus. Turėjau draugą, su kuriuo esame išmaišę visas balas, ne kartą kilome didžiuliais eskalatoriais, kurie kėlė molio masę iš karjerų. Su didele pagarba prisimenu pirmąją mokytoją Marytę Ermanienę, kuri paskatino tėvelius leisti mane, tuo metu šešiametę, į mokyklą, nes trūko mokinių iki antrojo komplekto. Taip prasidėjo mano mokslo kelias, kuris nuvedė į Širvintų vidurinę mokyklą, vėliau – į Vilniaus universitetą. Vaikystėje esu išmaišiusi visus Družų kaimo laukus: pievas ir šlapynes, kuriose klykaudavo pempės. Jų lizdai buvo tiesiog prie tako, kuriuo aš eidavau pas močiutę, o ten, kur dabar yra įsikūrusi biblioteka ir bendruomenės namai, buvo didžiulė bala, apaugusi ajerais ir pilna kurkiančių varlių. Dažnai sapnuose aplanko vaizdai iš tolimosios vaikystės: senelio suvalkiečio klėtis, šulinys su svirtimi, bobutės aukštaitės senoji troba, kurios priestate buvo tvartas, kur galėdavai girdėti, kaip mūkia karvė ar žviegia paršelis. Kuo ypatingas man šis rajonas? Kodėl likau čia? Todėl, galvoju, kad niekada nenorėjau gyventi mieste. Man nepatiko miesto šurmulys, tas nepažįstamų žmonių judėjimas. Norėjosi kurti gyvenimą ten, kur tau mielas kiekvienas žmogus, pakelės akmuo, netgi žolė, želianti prie kelio. Esu laiminga, kad gyvenu čia ir, kaip aš visada sakau: „Mane iš Družų išnešti galima tik kojomis į priekį. Myliu žmones ir esu laiminga būdama tarp jų ir kartu su jais.“
–Dažnas Jus pažįsta kaip itin aktyvią ir energingą Družų kaimo bendruomenės pirmininkę. Pasidalykite prisiminimais, kaip pavyko suburti kaimo žmones į vieną būrį? Juk socialiniuose tinkluose matome Družų žmones besidarbuojančius ir besilinksminančius glaudžiame būryje, bendruomenės namai irgi labai tvarkingi. Iš kur ta jėga, ta stiprybė vienyti bendraminčius?
-Družų kaimo bendruomenė susikūrė 2002-aisiais. Ji išaugo iš moterų klubo „Družinta“, kuris veikė nuo 1998-ųjų. Draugėn susibūrę iniciatyvūs žmonės nutarė – reikia vienytis tam, kad kaime taptų šviesiau. Dabar Družų kaimo bendruomenė vienija 63 narius. Jaunimas ir vaikai yra neatsiejama bendruomenės dalis, nors nariais jie nėra patvirtinti. Bendruomenę jau beveik dvidešimt vienerius metus į priekį veda veiklos pradžioje išsikelta vizija: „Družų kaimas – vieta, kurioje gera augti mažam, gyventi suaugusiam ir oriai pasenti pagyvenusiam žmogui.“ Tai tapo organizacijos siekiamybe. Šio tikslo link einama stiprinant gyventojų bendrystę, skleidžiant savanorystės idėją, didinant žmonių užimtumą, turtinant gyvenvietės kultūrinį gyvenimą. Kokią bendruomeninę veiklą galima vystyti neturint tinkamų patalpų? Spręsti šį klausimą bendruomenė ėmėsi pirmiausia. Nuo 2005-ųjų balandžio organizacija džiaugiasi savo patalpomis, kuriose vyksta edukaciniai ir kiti renginiai. Vienas didžiausių ir svarbiausių bendruomenės renginių – kas ketverius metus rengiama Kraštiečių šventė, į kurią smagiai pasibūti suplūsta buvę ir esami krašto gyventojai. Gyventojų laisvalaikį praturtina bendruomenės centre įrengta sporto salė su treniruokliais, lauke įrengta poilsio erdvė jaunoms šeimoms, pastatyta vaikų žaidimų aikštelė. Bendruomenė rūpinasi Družų kaimo viešosiomis erdvėmis, tvarko jas. 2003-iaisiais kaimą papuošė pasodindama parkelį. Družų kaimo bendruomenės nariai – smalsūs, pažinti savo kraštą trokštantys žmonės, todėl kartu leidžiasi į išvykas po Lietuvą, kurių metu lanko žymias šalies vietas. Jau pabuvota beveik visoje Lietuvoje, susipažinta ir bendraujama su daugeliu Lietuvos bendruomenių. Bendruomenės nariai puošia ir prižiūri viešąsias erdves, puoselėdami grožį, tvarką. Labai malonu, kai padeda savanoriškai, prisideda jaunimas ir vaikai. Juk tai ir yra svarbiausia: bendrystė, kai, siekdami bendrų tikslų, kuriame bendrą ateitį. Bendruomenė bendradarbiauja su kitomis bendruomenėmis, ypač su kaimynine Širvintų kaimo bendruomene „Upė“. Bendradarbiaujama ir su visomis rajono įstaigomis, džiaugiamės bendryste su Širvintų seniūnija, kultūros centru, biblioteka, VšĮ „Vikingų kaimas“. Ypač dėkinga Širvintų kultūros centro Družų filialo darbuotojai Janinai Jankauskienei, su kuria kuriame planus ateičiai. Stiprybė slypi Družų kaimo žmonėse, jų palaikyme, galimybėje būti suprastam, paskambinti ir paprašyti pagalbos ir jos sulaukti nors ir vidurnaktyje, Družų kaimo bendruomenės herbe: plačialapis ąžuolas, laikantis ant savo šakų Družų kaimo namus ir žmones, besistiebiantis į saulę. Beje, keturi ąžuolai auga ir prie bendruomenės namų. Esu dėkinga turėdama šalia stiprius ir energingus žmones bendruomenėje, kurių pavardžių dėl vietos stokos negaliu išvardinti. Bet lenkiuosi visiems iki žemės už laimę būti su jais varge ir džiaugsme. Esu dėkinga ir vyrui Kęstučiui, su kuriuo mes einame kartu per gyvenimą jau 42 metus, bei sūnui, kurie supranta ir padeda, pasiimdami dalį šeimos ir bendruomenės rūpesčių ant savo pečių.
-Pasvajokime: jeigu Kultūros ministerija staiga sugalvotų palepinti mūsų rajoną ir skirtų keliasdešimt tūkstančių eurų kultūriniams poreikiams tenkinti, kur būtų, Jūsų nuomone, reikalingiausia gautas lėšas panaudoti? Ar įprastiems renginiams, ar inovatyviems netradiciniams projektams?
-Turbūt, jei jau taip atsitiktų, tikslingiausia jas būtų skirti šiuo metu iniciuojamai paminklo Justinui Marcinkevičiui statybai. Tai mūsų tautos poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas, visuomenės veikėjas, kuris dalyvavo Lietuvos Sąjūdyje, kurio kūrybos įkvėpti šiandien esame laisvi laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Taip ir norisi pasakyti poeto žodžiais: „Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki…“
–Ačiū už atvirumą.
Kalbėjosi Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotr. iš pašnekovės asmeninio albumo
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite rugpjūčio 11 d. laikraščio numeryje.
