Kazys Gaigalas – Lietuvos savanoris ir šaulių būrio vadas

K. Gaigalas (1919 m.)

Buvę Musninkų vidurinės mokyklos moksleiviai, pagerbdami savo kūno kultūros mokytojo Vytauto Gaigalo (1927-2002) atminimą, jau kelerius metus organizuoja jo vardu pavadintą krepšinio turnyrą.

Mane, jo brolį Mindaugą Gaigalą (g. 1931), musninkiečiai ir širvintiškiai dažnai paklausia:

– Kaip nutiko, kad V. Gaigalą, 1950 m. baigusi Kauno fizkultūros institutą, jau po pirmųjų darbo metų Širvintų vidurinėje mokykloje valdžia paskyrė šios mokyklos direktorium, o dar po metų – atleido iš darbo ir pasiuntė tarsi į tremti – mokytojauti Musninkuose?

Musninkų vidurinės mokyklos mokytojų ir moksleivių kolektyvai tuo tik džiaugėsi, nes sulaukė iš tiesų įvairiapusiškai talentingo mokytojo, kuris mokėjo moksleivius uždegti sportui, paakino įrengti mokyklos stadioną, gražiai piešė ir rašė, grojo akordeonu, dainavo, buvo didelę patirtį turintis saviveiklos artistas ir pan. O svarbiausia – gerai išmanė savo dėstomą dalyką, tėviškai rūpinosi ir mylėjo moksleivius.

V. Gaigalo paskyrimas direktorium, po to – atleidimas iš šių pareigų ir nukreipimas į Musninkus, manau, įvyko dėl Širvintų KGB organų buvusio neapsižiūrėjimo: neišsiaiškinimo, kas buvo jo tėvas, kokie tėvo Kazio Gaigalo nuopelnai Lietuvai jos atkūrimo pradžioje.

Paminėsiu keletą faktų: 1919 m. Kazys Gaigalas, grįžęs iš Rusijos, įstojo į Joniškėlio batalioną (1919-03-23) ir kartu su kitais Šiaurės Lietuvos vyrais sustabdė bolševikų veržimąsi į šį kraštą. Atrėmus bolševikų puolimus, K. Gaigalas išvyko į Kauną ir savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenės Inžinerijos bataliono Elektrotechnikos kuopą. 1920 m. dalyvavo fronte, kovojo su lenkais, užgrobusiais Vilnių. Vėliau buvo paskirtas bataliono vado pavaduotoju ūkio reikalams ir karinės radijo stoties viršininku.
Už tarnybą Lietuvos kariuomenėje Respublikos prezidentas Antanas Smetona Kazį Gaigalą apdovanojo Kūrėjo savanorio ir Lietuvos nepriklausomybės 10-ties metų jubiliejaus medaliais. Be to, kaip kūrėjas savanoris, jis veltui gavo 9 ha žemės sklypą.

1925 m. kovo 10 d. K. Gaigalas paprašė atleidžiamas iš kariuomenės, teigė, kad nori ūkininkauti.

K. Gaigalas mėgo teatrą, pats vaidino. Apsilankęs mūsų nacionalinio teatro kūrėjo Juozo Vaičkaus surežisuotame Vydūno „Mūsų laimėjimas“ spektaklyje, išvydo aktorę Marcelę Stikliūtę, kuri pakeitė jo gyvenimą. Susipažino: jis – karys, karo valdininkas, ji – „Lietuvos“ dienraščio korektorė, visa siela atsidavusi teatrui. Pažintis ir draugystė baigėsi vestuvėmis, kurias Vytauto Didžiojo bažnyčioje įformino J. Tumas-Vaižgantas (1921-01-10). Neapsigavo. Meilė ir savitarpio pagarba lydėjo juos visą gyvenimą. Užaugino ir išmokslino tris sūnus: Vytautą, Šarūną ir Mindaugą.

Šie metai taip pat paskelbti Vydūno metais, nes suėjo 150 metų nuo šio įžymaus filosofo ir rašytojo gimimo. Noriu papasakoti apie Vydūno apsilankymą pas tėvus 1933 metais. Nežiūrint didelio tėvų užimtumo, nes nuomavo didžiulį Gedminaičių dvarą, jie nepamiršo scenos ir spektaklių. Tėvas daugiausia pats rašė eiliuotus kūrinius, o mama, pasitelkusi artistus iš dvaro darbininkų bei kaimo inteligentų, rengė jų vaidinimus. Į vieną spektaklį kartu su konsulu Tilžėje E. Jatuliu atvyko Vydūnas, norėdamas susipažinti su mano tėvų vykdoma kultūrine veikla. Mama paruošė skanius pietus, išvirė vištienos sultinį. Ji nežinojo, kad Vydūnas vegetaras. Buljoną visi valgė ir gyrė. Galop ir Vydūnas pasiteiravo, iš ko išvirta „zupė“. Sužinojęs, kad „zupė“ išvirta iš vištos, pastūmė lėkštę ir pareiškė: „Aš lavonų nevalgau…“

Pateiksiu ir kitą pažymėtiną įvykį iš tėvų gyvenimo – pas juos 1921 metais Kaune gyveno rašytoja Žemaitė. Kaip tai atsitiko, tėvas papasakojo atsiminimų knygoje apie Žemaitę:

„Rašytoją Žemaitę iš jos raštų žinojau nuo pat vaikystės. 1915 metais, gyvendamas Maskvoje, perskaičiau rusų laikraštyje „Ruskoe slovo“ ilgą apsakymą apie lietuvių rašytoją Žemaitę, atspausdintą jos 70- ties metų sukakties proga. Nuo to laiko pradėjau suprasti, kas yra Žemaitė ir kuom ji man ir visai lietuvių tautai brangi.

Labai buvau patenkintas, kai atsirado proga su rašytoja susipažinti asmeniškai. Žemaitė savo raštais pažadinusi nemaža lietuvių kultūrinei veiklai, po karo, grįžusi į Lietuvą iš Amerikos, pasijuto, kaip višta, išperėjusi ančiukus. Tada ji pasakė istorinę frazę: „Į Lietuvą sugrįžau, bet Lietuvos neradau“.

Grįžusi rašytoja apsistojo pas žmonos brolį žurnalistą ir laikraštininką K. Stiklių Žaliakalnyje. Kadangi jai ten nebuvo sąlygų normaliam kūrybiniam darbui (ankštas butas, maži vaikai), mano žmona pasiūlė persikelti pas mus. Žemaitė tuoj pat, nieko nesvarsčiusi, susikrovė savo menką turtą į mano tarnybinį fajetoną, pakinkytą arkliais, ir mes abu parvažiavome į Šančius. Čia vietos buvo net per daug. Mano žinioje buvo net penki kambariai… Vėliau, Žemaitė, gavusi advokato A. Bulotos kvietimą, išvyko į Marijampolę.

Pasibaigus karams, besikuriančios Lietuvos saviveiklininkams labai trūko scenos veikalų. Scenos vaizdelių iš kariuomenės gyvenimo beveik nebuvo. K. Gaigalas ryžosi literatūriniam darbui – 1924 m. parašė ir išspausdino „Laisvės kovotojus“. Tai buvo 4 veiksmų scenos vaizdelis iš Lietuvos valstybės ir kariuomenės kūrimosi laikų. Veikalas su pasisekimu buvo suvaidintas Kaune, o po to – daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių. Kūrinio patriotinė lopšinė virto liaudies daina. Ją girdėjau dainuojant liaudies dainininkę V. Povilonienę Vilniuje, minint vasario 16-tąją ir kariuomenės įkūrimo šventes. Lopšinės žodžiai iš tiesų įsimintini (2 posmas):

„…Tavo tėvas dėl tėvynės dirbo ir kentėjo,
Ir už pilį Gedimino galvą jis padėjo.
Tu užaugsi, būsi didis narsus ir galingas,
Būki kovoj priešui baisus, vargšams gailestingas…“

„Laisvės kovotojus“ 1922-1940 metais Kaune veikusiame Šaulių sąjungos teatre režisavo P. Kubertavičius.

Vilniaus užgrobimas K. Gaigalui buvo tarsi negyjanti žaizda. 1937 m. jis parašė trijų veiksmų fantastinę pjesę „Žygis į Vilnių“. Kūrinį atspausdino „Sakalo“ leidykla. Teatrai šio kūrinio suvaidinti nespėjo, nes vyko audringi įvykiai: 1939 m. Lenkiją pasidalino Hitleris ir Stalinas, Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, o lietuviams teliko dainuoti: „Vilnius mūsų, o mes – rusų…“

1926 m. K. Gaigalas, gavęs iš tėviškės savo palikimo dalį, nusipirko Kvėdarnos valsčiuje Radvyčio dvaro centrą su 40 ha žemės, kažkada priklausiusį grafui Volmeriui. Ūkininkauti iš pradžių sekėsi, todėl išsinuomojo dar savo bendramokslio ir parapijiečio, Lietuvos konsulo Tilžėje J. Jatulio Gedminaičių dvarą, kuris anksčiau priklausė grafui Plateriui.

1929 m. prasidėjusi ir ilgam užsitęsusi pasaulinė ūkio krizė sužlugdė tėvo agrarines viltis. Teko „baigti“ su žemės ūkiu ir pereiti dirbti į kooperatinę prekybą. Iš pradžių dirbo Tauragėje kooperatyvo kasininku, vėliau buvo paskirtas Baisogalos kooperatyvo vedėju. Prekiauti sekėsi. Be to, tėvas aktyviai dalyvavo Baisogalos šaulių veikloje ir greitai tapo šio būrio vadu.

Šaulių būrio vado pareigos buvo susiję su ginklais ir jų saugumu. Mūsų dideliame bute, buvusiame viršum kooperatyvo krautuvės, vienas kambarys virto ginklų sandėliu: prie sienos stovėjo didelė medinė dėžė pilna šautuvų. Kampe puikavosi čekoslovakiškas „Brno“ firmos lengvasis kulkosvaidis. Ginklų spynos ir šoviniai buvo saugomi atskirai tam skirtame seife.

Pepalių kalno žvyrduobėje keturis kartus per metus buvo rengiami šaudymo pratimai, organizuojami įvairūs kariniai taktiniai mokymai.

Į Širvintas brolis Vytautas tėvą ir mane parsivežė kovo mėnesį. Tėvą įdarbino mokyklos ūkvedžiu, o aš tapau baigiamosios klasės moksleiviu. Atleidus brolį iš direktoriaus pareigų, iš darbo buvo atleistas ir tėvas, kuris išvyko į Rekyvos durpių įmonę ir įsidarbino elektriku. Ten darbininkai jį išrinko profsąjungos pirmininku, o gamyklos administracija paskyrė Tiekimo skyriaus viršininku. Šiose pareigose tėvas dirbo iki išėjimo į pensiją.

Mindaugas Gaigalas