Pavasaris į Limonių kaimą (Zibalų sen.) ateidavo ne kalendoriumi, o kvapu. Iš pradžių – tirpstančio sniego, drėgno molio, per žiemą pailsėjusios žemės.
Oras dar vėsus, bet saulė jau kitokia – nebe žiemos, o žadinanti. Kai pavasaris įpusėdavo ir persirisdavo į antrąją pusę, kaimas sujudėdavo: ateidavo laikas bulviasodžiui. Bulvių sodinimas turėjo savo tvarką, savo ritmą, kurio nebuvo galima laužyti. Pirmiausia – vagos. Ne kiekviena sodyba turėjo arklį, todėl kaime buvo dalijamasi. Arklys vieną dieną dirbdavo vienoje sodyboje, kitą – jau kitoje. Tai buvo savaime suprantamas susitarimas, tylus pasitikėjimas, be skolų ir pažadų raštu. Arklys buvo bendras pavasario darbininkas, nuo kurio priklausė, ar visi suspės laiku.
Pirmoje nuotraukoje – pasiruošimo akimirka. Iš rūsio ištrauktos bulvės pilamos į krūvas, rūšiuojamos, kraunamos į krepšius. Prie jų dirba Andrikonių, Meškėnų ir Meškerevičių šeima. Tai šeimos jaunesniųjų ir vyresniųjų talka – bendras darbas, kai vieną savaitgalio dieną visi susirenka. Čia nėra skubos, bet yra susitelkimas. Rankos žemėtos, nugaros palinkusios, bet veiduose – rimtis. Svarbu, kad visi suspėtų iki vakaro, kol saulė dar aukštai. Fone stovi vežimas, tylus pavasario liudininkas, o aplink – kaimo kiemas, dar be žalumos, bet jau pilnas gyvybės. Po darbo – trumpas poilsis, pieno puodelis, duonos riekė, tylūs pokalbiai. Tokiose akimirkose gimdavo po miestus išsibarsčiusios ir šeštadienį į gimtinę suskridusios šeimos artumas.
Antroje nuotraukoje – tas ypatingas momentas, kai darbas jau prasidėjęs, bet skubos dar nėra. Pačiame kadro centre stovi sodybos šeimininkas Alfonsas Skinderis. Jo stovėsena rami, tvirta, tarsi pats laukas šalia namo jam būtų pažįstamas iki paskutinio grumsto. Tai žmogus, kuris žino: kaip pasodinsi, taip ir gyvensi visus metus. Už jo – arklio verčiamos vagos, kurias aria sūnus Stasys Skinderis. Arklio žingsniai lėti, sunkūs, bet tikslūs, o žemė tyliai atsiveria. Į vagas bulves „mėto“ dukra Jadvyga Skinderytė–Railienė – rankomis, be skubos, su tuo ypatingu jausmu, kai darbas yra ir pareiga, ir viltis. Kiekvienas judesys tikslus, išmoktas iš ankstesnių pavasarių. Bulvė krenta į žemę tyliai, tarsi būtų ten laukta, lyg pažadas rudeniniam stalui. Šalia, lauko pakraštyje, matyti vaikai, kasdienybės liudininkai. Jie dar nežino, kad šios dienos vėliau gyvens jų atmintyje kaip paprastos, bet brangios. Tą akimirką tai tik pavasaris, laukas ir žmonės, darantys tai, ką darė jų tėvai ir seneliai.
Bulviasodis ne tik Limonių kaime, bet ir visuose Lietuvos kaimuose buvo daugiau nei darbas. Tai buvo pavasario įtvirtinimas, metų rato pradžia, bendrystės akimirka. Čia susitikdavo kartos, šeimos ir kaimynai. Čia nebuvo tuščių žodžių – viską pasakydavo judesiai, žvilgsniai ir bendras ritmas. Bulvės kaime buvo daugiau nei maistas. Jos buvo saugumas. Iš jų buvo gyvenama visus metus – nuo pavasario iki kito pavasario. Todėl kiekviena pasodinta bulvė reiškė ne tik būsimą derlių, bet ir ramybę. Bulviniai blynai, kugelis, virtos bulvės su pienu, košė su spirgais – visa tai prasidėdavo čia, vagoje, pavasario tyloje.
Šiandien, žiūrint į šias nuotraukas, atrodo, kad jos skleidžia tylą. Bet tai ne tuštuma – tai pilna tyluma, kurioje telpa arklio alsavimas, žemėn krentančios bulvės duslus garsas ir pavasario pažadas. Tai atmintis apie išėjusius žmones, apie laiką, kai arklys buvo dalijamas, o žemė dirbama rankomis, kai pavasaris prasidėdavo laukuose, o gyvenimas buvo matuojamas vagomis, darbu ir kartu praleistomis dienomis.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Limonyse gimusių bei augusių Nijolės Meškerevičiūtės–Meškėnienės ir Jadvygos Skinderytės–Railienės asmeninių archyvų
