1881 metų spalio 28 dieną Vilkaviškio apskrities Vištyčio miestelyje gimęs daraktorius, knygnešys, Nepriklausomybės kovų dalyvis Liudas Butkevičius mums svarbus kaip nepriklausomos Lietuvos savivaldos pradininkas Gelvonų valsčiuje.
Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, 1902 metais pradėjo mokytojauti. Mokytojavo Lietuvoje, Lenkijoje, arčiausiai mums – Žeimiuose. Prasidėjus I Pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Tarnybą jau respublikinės Rusijos kariuomenėje baigė 1918 metų balandžio mėnesį, o birželį grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Gelvonų valsčiaus pirmininku. Čia suorganizavo miliciją ir apsaugos būrį.
Kaip rašo Vilius Kavaliauskas 2015 metais pasirodžiusioje monografijoje „Pulkininkas Liudas Butkevičius“, nėra žinoma, kaip į Lietuvą iš Rusijos grįžęs Liudas Butkevičius atsirado Gelvonuose. „Su šituo kraštu jo tarsi niekas nesiejo. Reikia manyti, kad jis į Gelvonus buvo paskirtas, kai atvykęs Vilniuje prisistatė valdžios institucijoms. Carinės Rusijos metais Gelvonų valsčius apėmė apie 25 tūkstančius dešimtinių žemės plotą ir turėjo 12 500 gyventojų. Valsčius buvo suskirstytas į septynias seniūnijas. Pati valsčiaus valdyba dar iš caro administracijos paveldėjo vieną dešimtinę žemės, namą, kuriame buvo valsčiaus raštinė bei sekretoriaus butas, – rašo Vilius Kavaliauskas.
Liudas Butkevičius, kaip matosi, valsčiaus tarybos pirmininku atvyko į Gelvonus 1918 metų vasarą ir turėjo vos kelis mėnesius savo veiklai. Iš esmės jis turėjo rasti miestelyje vokiečių paskirtą valdininką ir kurį laiką turėjo valdyti kartu. Taip buvo daugelyje Lietuvos vietų.
Tų laikų suirutė nuodijo gyvenimą žmonėms. Dvivaldystė, politinis neapibrėžtumas, bolševikų bruzdėjimai. Žmonės labai kentėjo nuo plėšikų gaujų, nuo pabėgusių ir sulaukėjusių rusų belaisvių. Liudas Butkevičius pirmiausia apsistojo Gelvonų valsčiaus Sabališkių dvare. Gelvonų srities komiteto pirmininkas (taip buvo vadinama Liudo Butkevičiaus pareigybė) pirmiausia turėjo padaryti tai, ką neblogai išmanė – paskirti nors vieną kitą milicininką ir apsaugoti vietos žmones. Lietuvos valdžios atstovas turėjo organizuoti apsaugos būrį, trukdantį lenkams telkti legionierius iš krašto gyventojų tarpo. Kad ir bendradarbiaudamas su kaizerio okupacinės valdžios pareigūnais, jis turėjo neleisti vokiečiams rekvizuoti ir išvežti gyventojų turtą. Pirmininkas apsaugos būrio vadu paskyrė savo brolį Bronių, kuris nepasitraukė net bolševikams užėmus apylinkes. Beje, vokiečiai traukdamiesi 1918–aisiais Liukonių dvare sušaudė tris Liudo Butkevičiaus formuoto Gelvonų valsčiaus apsaugos būrio aktyvistus.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
