1892 metų lapkričio 16 dieną Širvintų valsčiaus Levaniškio kaime (dabartinėje Zibalų seniūnijoje), Justino Lajausko šeimoje, gimė sūnus Kazimieras.
Paaugęs, Kazimieras Lajauskas mokėsi Širvintų pradinėje ir Gelvonų dviklasėje mokykloje, paskui dar privačiai Vilniuje. Nuvykęs į Maskvą, jis išlaikė gimnazijos keturių klasių egzaminus. Įgijęs vaistinės mokinio teises, 1911 metais įstojo į 1582 metais įsteigtą Vilniaus diecezinę kunigų seminariją.
Tarnystę Bažnyčiai Kazimieras Lajauskas pradėjo paskirtas vikaru į Giedraičius, nuo 1917 metų buvo perkeltas į Švenčionis. Pasibaigus I Pasauliniam karui, 1919 metais Kazimieras išvyko studijuoti į Liubliną (Lenkija). Grįžęs atostogų, dėl prasidėjusių karo veiksmų nebegalėjo išvykti. 1920 metais paskirtas naujai įsteigtos Zibalų parapijos klebonu.
1921 metų kovo 14 dieną keliaujant į Vilnių, prie Jauniūnų kunigas buvo sulaikytas lenkų kariškių, o paskui ir nužudytas. Nors kunigas suimant buvo apiplėštas, jo nužudymas siejamas su Kazimiero Lajausko lietuviška veikla.
Kaip rašyta literatūros žurnale „Metai“, Kazimiero Lajausko darbuotasi ir Rodūnioje (dabar Gardino srityje, Baltarusijoje). Čia darbavęsis ir kitas lietuvybės skleidėjas – kunigas S. Stakelė.
Rodūnios parapija buvo lietuviška, joje 1915 metais gyveno per 9,3 tūkst. lietuvių (beveik 40 proc. parapijiečių katalikų). 1910–1924 metais lenkų nacionalistai bažnyčioje dažnai sukeldavo riaušes, drausdami melstis ir giedoti lietuviškai, bažnyčia kelis kartus buvo uždaryta.
„Greitai lenkinimo šalininkai pradėjo veikti ir pačioje Rodūnioje. Jie reikalavo nedelsiant uždrausti lietuviškus giedojimus ir pamokslus bažnyčioje bei pašalinti Rodūnios parapijos lietuvių numylėtinį kunigą K. Lajauską iš vikaro pareigų, šį dvasininką lietuvį lenkomanai persekiojo iki gyvenimo pabaigos. (…) Pirmasis K. Lajausko apsilankymas Dubiniuose įsiminė visam gyvenimui. Buvo ruduo. Tą sekmadienio vakarą mielas kunigėlis pakvietė žmones dalyvauti bažnytiniame parapijos lietuvių chore,“ – 2010 metais apie lietuvybės daigus subaltarusintose žemėse pasakojama Izidoriaus Šimelionio lūpomis.
Tuo metu, kai 1921 metais buvo nužudytas kunigas, karo veiksmai tarp Lietuvos ir Lenkijos oficialiai jau buvo pasibaigę. Tačiau įsteigtoje Neutraliojoje zonoje vyko daugybė susirėmimų, abi valstybės siekė, kad jai atitektų „niekieno žeme“ paskelbtos Širvintų apylinkės.
Beveik neakcentuojama, kad Kazimiero Lajausko žūtis siejama su dar viena didele niekšybe. Kaip šis įvykis aprašytas Lietuvos kariuomenės štabo I skyriaus Operacijų plane, 1921 metų kovo 17 dieną ties Širvintomis lenkų okupantai sulaikė šešis Lietuvos kareivius. Sulaikytieji be jokių paaiškinimų buvo sušaudyti. Tai nutikę, kai ties Akmenių kaime dislokuotai 1 pėstininkų pulko kuopai buvo pranešta, jog Širvintų link eina lenkų kuopa. Lietuvių kuopos vadas pasiuntė 4 kareivius šioms žinioms patikrinti. Širvintose Lietuvos kariai buvo staiga užklupti, suimti ir sušaudyti.
Radus nužudytų kareivių kūnus, buvo aptikti dų sušaudyti 7 pėstininkų pulko kareiviai.
Įvairiuose šaltiniuose randama, kad kunigas buvo nužudytas kovo 16–ąją. Vis dėlto laikoma, kad tai nutiko kovo 17–ąją atokiai nuo Jauniūnų esančiame Lipuvkos miške. 2013 metais Kazimiero Lajausko nužudymo vietoje Lipuvkos miške, prie kelio Širvintos–Maišiagala, buvo atidengtas jo atminimui skirtas paminklinis akmuo. Atminimo lentoje iškalti žodžiai: „Šioje vietoje 1921 m. kovo 17 d. buvo nužudytas 29 metų lietuvybės puoselėtojas, kunigas Kazimieras Lajauskas“.
Apie nužudymą pranešus Vyskupijai ir Tautų Sąjungos Karinei kontrolės komisijai ir anglų majorui Keenanui, buvo pradėtas vangus tyrimas. Po ilgo tyrimo kunigo žudikai buvo nustatyti ir 1926 metais Vilniuje teisiami – jiems skirta kalėti po 8 mėnesius.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
