L. Šikšnio (Lietuvos literatūros ir meno archyvo) nuotr.
Apie Nepriklausomybės mūšių su želigovskininkais kovas dabartinėje Širvintų rajono teritorijoje, ypač apie mūšį dėl Širvintų ir Giedraičių esame rašę daugybę kartų, tad labai kartotis nesinori. Vis dėlto, prabėgus šimtmečiui akcentuojami esminiai tų įvykių dalykai, o iš istorinės atminties išsitrynė kai kurios detalės, galinčios labiau paaiškinti tų įvykių svarbą ir atskleisti užmarštin nuėjusias akimirkas. Jas atrasti geriausiai padeda tų laikų spauda, kurioje apie įvykius dar pasakota jų liudininkų ir dalyvių lūpomis.
1929–aisiais, minint devintąsias kovų metines, Latvijoje lietuviškai leidžiamas savaitraštis „Rygos balsas“ per kelis numerius spausdino J. Savickio straipsnį „Giedraičių–Širvintų mūšio sukaktuvės“.
Po sėkmingai išlaikytų bolševikų ir bermontininkų egzaminų Lietuva 1920–aisiais atsidūrė ties bedugne, kai su bolševikų invazija susitvarkę lenkai pasinaudojo savo pranašumu. Turėdami sunerimusios Europos politinį bei karinį palaikymą, lenkai nutarė išplėšti kuo daugiau iš teritorinių dalybų su Lietuva. Jos paaštrėjo, kai lenkai sulaužė ką tik Suvalkuose pasirašytą sutartį, pagal kurią Vilnius ir aplinkinės teritorijos buvo pripažintos Lietuvai. Pagrindu tapo generolo L. Želigovskio neva sukeltas karinis maištas. Lenkų valdžia teisinosi, kad vadovybei nepaklusęs generolas su savo daliniais patraukė į Vilnių, o ji neturi galimybės maištininkų paveikti.
Anot Savickio publiakcijos, Želigovskio armiją sudarė ne mažiau kaip 60–70 tūkst. kareivių, tuo tarpu visoje Lietuvos kariuomenėje tuo metu buvo apie 26–30 tūkst. kareivių, dislokuotų ne tik pagal frontą su želigovskininkais, bet ir visoje šalyje. Prieš lenkus, kurių kariuomenės dalį sudarė Baltarusijoje ir Lietuvoje gyvenantys lietuviai, lenkai ir gudai, stojo ne daugiau kaip 10–12 tūkst. Lietuvos kareivių – maždaug 5 kartus mažiau. Tad logiška, kad dar 1920 metų spalio 20 dieną lenkai užėmė visą Vilniją ir geležinkelio Vilnius–Daugpilis liniją, o didžiausias savo pajėgas sukoncentravo Musninkų–Širvintų–Giedraičių–Dubingių ruože. Neva savarankiškai veikiančių, o iš tiesų Lenkijos kariuomenės aviacijos palaikomų ir ginklais, šaudmenimis, maistu, ekipuote aprūpinamų želigovskininkų tikslas buvo pulti Ukmergę, perkirsti Kauno–Šiaulių geležinkelį ir užimti Kauną. Taip Lietuva būtų priversta pripažinti Lenkijos interesus.
Nedaug trūko, kad lenkai pasiektų savo tikslus. Lapkričio 17 dieną lenkai, remiami artilerijos, ėmė pulti lietuvių pozicijas keliose vietose, taip pat ir Alionių dvare, kur stovėjo leitenanto V. Gvildžio kuopa. Ši dėl netinkamos vietovės gynybai turėjo trauktis į Pajuodžius, bet ir šias pozicijas vėliau teko apleisti. Imta supti Širvintas, kur buvo VII pėst. pulko štabas. Ties Giedraičiais lenkai pralaužė čia už Lietuvą kovojusio Atskirojo baltgudžių bataliono 1–osiso kuopos pozicijas ir iš šiaurės apėjo Giedraičių ežerą. Lietuvai padėti pasisiūlė sovietų Rusija, bet jos pagalbos buvo atsisakyta.
Jau kitą dieną padėtis ties Giedraičiais buvo įvardyta kaip „be galo rimta“. Prasiveržusi lenkų raitelių brigada, kaip rašoma, susidedanti iš 11 eskadronų (eskadronas – 111 raitelių), užėmė Videniškį, Kurklius, o lietuviai atsitraukė beveik iki Ukmergės. Lapkričio 19 dieną lenkų raiteliai per Kavarską, Raguvą pasiekė Dotnuvą ir Kėdainius, kur bandė susprogdinti geležinkelio tiltą per Nevėžį.
Suprasdami, kad išmušė lemiama valanda, lietuviai nutarė nesivaikyti raitų lenkų diversantų, o pagrindinį dėmesį sutelkė dėl raitelių prasiveržimo iš dalies susilpnėjusiam Širvintų–Giedraičių ruožui. Buvo sutelktos dvi operatyvinės grupės.
Giedraičių grupė (apie 800–850 kareivių), remiama vienos baterijos su 2 patrankomis, turėjo pulti 14 km pločio Giedraičių–Alionių frontą. Gi Širvintų grupė (du batalionai, 300 kareivių), remiama lengvosios baterijos, turėjo veikti 6 km fronte abipus kelio į Širvintas.
Apskritai Giedraičių–Širvintų ruože lenkų pajėgos 6–8 kartus viršijo lietuvių.
Lapkričio 18 d. Širvintų bare prasidėjo žvalgų susirėmimai. Sužinota, kad lenkai lapkričio 20 d. rengia Ukmergės puolimą iš vakarų. Tos dienos naktį į pasitarimą susirinkę lietuvių karininkai sutaria, kad turimomis pajėgomis gintis nepavyks, belieka vienintelė išeitis – patiems pulti. Taip jau lapkričio 19–osios paryčiais gimė garsusis Teodoro Balno planas. Barčių kaime susirinkęs VII pėst. pulko III batalionas (137 šauliai) atliko drąsų žygį į Motiejūnus, o tuo metu Širvintų link patraukė II batalionas.
Nors daugelyje šaltinių bandoma pateikti, kad mūšis ties Motiejūnais vyko anksti ryte, J. Savickio pasakojime tai nutiko jau įdienojus. Apie 12 val. lietuviai pasiekė Širvintų–Giedraičių kelią ir nukarpė telefono linijos laidus. Patraukę į Motiejūnus, jie lenkus aptiko imančius pietus prie lauko virtuvių.
Nesikartosime pasakodami ne vienam jau žinomų šio mūšio detalių. Paminėsime tik, kad po tokio smūgio atsipeikėję lenkai naktį į lapkričio 20 dieną prarastas pozicijas atsiėmė.
Lapkričio 20–oji praėjo be susirėmimų. Padedant Tautų Sąjungai, lapkričio 20–ąją buvo susitarta dėl ugnies nutraukimo. Susitarimas turėjo įsigalioti kitą dieną, 9 val. ryto. Nelaukdami, lapkričio 21–osios naktį lietuviai sulaužė susitarimą ir patraukė Alionių ir Giedraičių link. Pagal planą nuo Širvintų pusės palei vieškelį Giedraičius puolė du II pėst. pulko batalionai. Atskira grupė, kurią sudarė VIII pėst. pulko batalionas, puolė lenkų įtvirtinimus Alionyse.
Apie 14 val. išmušę lenkus iš Giedraičių, lietuviai leitenanto K. Ališausko vadovaujamą kuopą pasiuntė Juodiškių–Magūnų kryptimi, dvi kuopas – Vilniaus link. Tos dienos žygis jau temstant baigtas mūšiais prie „Krivalaidžių“ (Kraujaleidžių, 4 km nuo Juodiškių). Dalis čia kovojusių kareivių prisujungė prie Ališausko grupės, buvo užimti Juodiškiai, Magūnai, į nelaisvę paimta 18 želigovskininkų.
Šaltą naktį praleidę Zdoniškių, Gakos, Magūnų miškuose, per kuriuos pas savus bandė pasitraukti pakrikusios ginkluotų želigovskininkų grupės, lietuviai ryte sužinojo, kad Santarvės valstybių misija įsakė sustabdyti kovas – „Vilniaus klausimas būsiąs išspręstas taikiu būdu“. Duota suprasti, kad lietuviams nesutinkant ir einant į Vilnių, Želigovskiui į pagalbą atskubės oficiali Lenkijos kariuomenė.
1923 metų rugpjūčio 24 dieną J. Pilsudskis viešai pripažino, jog Želigovskio maištas buvo iš anksto suplanuotas ir įvykdytas su maršalo žinia ir palaikymu.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
