Įprastas vaizdas Izmire - šunys vaikšto kur nori ir daro ką nori, o tai niekam netrukdo...
Prieš pusantro mėnesio „Širvintų kraštas“ rašė, kad liepos pabaigoje į Turkiją pagal bendradarbiavimo sutartį visiems metams išvyko Širvintų kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Šarūnė Šidlauskaitė.
Tada Šarūnė dalijosi savo mintimis apie būsimą kelionę ir teigė, kad ją žavi skirtingų kultūrų kontrastas.
Širvintiškė yra pakviesta į Izmiro miestą, kuris yra prie Egėjo jūros ir yra antras pagal dydį šalies uostas. Turkija didelė. Vien tik nuo Stambulo iki Izmiro reikia skristi vieną valandą arba riedėti 8 valandas traukiniu. Šarūnės veikla Turkijoje prasidėjo rugpjūčio 1 dieną. Ji teigė dirbsianti Savivaldybėje su jaunimu, matyt, labiau su tos veiklos viešinimu.
Pasakodama savo žinias apie Izmirą, širvintiškė sakė, kad ten kasdien ištisus metus vyks turkų kalbos pamokos. Izmiras yra gan europietiškas miestas, jame gyvena apie tris milijonus gyventojų, kuriame labai daug studentų ir vyresnės kartos žmonių.
„Širvintų kraštas“ gavo pirmuosius Šarūnės Šidlauskaitės įspūdžius iš Turkijos.
Tik praėjus trylikai dienų Izmire netikėtai save pagavau mąstant, kad aš jau tikrai čia. Kol buvau Lietuvoje, atrodė, kad dienos sukosi atgal ir išvykimo diena niekada neateis. Iš kitos pusės, mintyse jau seniai buvau susikrovusi lagaminą. Ir jau čia supratau nepadariusi „namų darbų“. Mokykloje nemėgau namų darbų, ir tik išėjusi į „platųjį pasaulį“ – pradėjus studijuoti, dirbti ar keliauti – supratau, kad „namų darbus“ atlikti labai svarbu ir būtina. Šį kartą nepadariau dėl to, kad žinojau, jog tam turėsiu laiko visus metus. Šita mintis mane atvedė iki kultūrinio šoko ir to, kad šiame pasaulyje aš nieko nebesuprantu. Iš gerosios pusės.
Pirmoji diena. Tiksliau pirmas dvi savaites Izmire buvo beprotiškai karšta. Nejuokingai karšta, prakaitas bėgo tiesiog stovint, apie mažą debesėlį arba lietų net minties nebuvo. Dabar po truputį rudenėja, o prie karščio tiesiog įpratau. Pirmoji diena paliko didelį įspūdį, nors tik vakare pasiekiau naujuosius namus, bet pakrantės, terminalas, jūra, žmonių srautai, iš toli šviečiantys namų žiburėliai pasveikino mane vos atvykus į šalį. Pirmasis įspūdis – gatvėse pilna kačių ir šunų, jie visi yra sotūs ir niekas jų neskriaudžia. Per didelius karščius jie tiesiog guli ten, kur jiems patogu. Ir, kas svarbiausia, jie niekam netrukdo. Žmonės Turkijoje yra malonūs ir paslaugūs, pinigus bando užsidirbti iš bet ko: pardavinėja įvairiausius balionus, saulėgrąžas, kukurūzų indelius, bando užsidirbti gyvūnėlių paglostymu ir, žinoma, būrimu iš delno tiesiog gatvėse.
Šarūnė Izmire
Izmiras
Šarūnė Izmire
Izmiras
Izmiras
Izmiras
Kas yra tas kultūrinis šokas? Kai pasakojau draugams ir pažįstamiems, kad išvažiuosiu metams gyventi į Turkiją, visi be išimties sakė, kad grįšiu su vyru, kad čia jie persekioja merginas pulkais ir kitokias nesąmones. Bet Izmire niekas nešoka į akis ir meile neprisiekinėja, vyrų pulkas nesekioja, niekas į kitataučius nespokso, nelaiko ateiviais. Kultūrinis šokas yra tada, kai supranti, kaip negalima elgtis gatvėje, kad nepageidautina garsiai šnekėti tam tikromis temomis, kad kalbos barjeras yra akivaizdus, nes retas čia kalba angliškai, kad tavo pase galbūt įrašyta religija yra nepopuliari. Tą tryliktą dieną supratau, kad ne kelioms savaitėms atvažiavau paatostogauti, o visus metus praleisti tarp žmonių, kurių nepažįstų, jie man yra visiškai svetimi ir iš esmės sunkiai suprantami. Tokiomis akimirkomis reikia suprasti, jog dar yra saulė, jūra, nuostabus kraštovaizdis, egzotiška kultūra, laikas, skirtas sau ir kelionėms.
Tą tryliktą dieną savęs klausiau, o gal reikėjo pasilikti namuose? Gal ir antrus metus tingėti keltis į darbą, kasdien su šuniu eiti pasivaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, rasti visokių pasiteisinimų nieko neveikiant ir laukti kažko… Iš tikrųjų nieko nėra blogiau už tą laukimą. Tereikia kartą suprasti, kad be pastangų nieko nepasieksi, kad stebuklus galime susikurti tik mes patys, kai pasiryžtame išeiti iš namų.
Širvintiškė Šarūnė Šidlauskaitė iš Izmiro
