„Ir niekas kitas mums nepadės, jei pačios sau nepadėsime,“ - sako Monika Sauliūnienė (kairėje) ir Vilija Gurskienė (dešinėje).
Šiaulių kaimas įsikūręs pusiaukelėje tarp Viesų ir Bagaslaviškio. Ieškau vieno namo Slyvų gatvėje. Pačioje jos pabaigoje dešinėje pusėje išvystu didelį plotą jau sužaliavusios vejos su joje besipuikuojančia pavėsine, kiek toliau matosi gražiai į kūgius sukrautos malkos, tvarkingi ūkiniai pastatai ir šviežia žalia žolyte apaugęs kiemas. Nenorėdamas gadinti taip ilgai laukto šviežio pavasarinio grožio, automobilį palieku ant kelio. Vos atidarius mašinos dureles, mane visai nepiktai aploja šuo. Nužingsniuoju prie namo durų. Pasitinka plačiai besišypsanti namų šeimininkė Vilija Gurskienė ir aštuoniasdešimt vienerių metų močiutė Monika Sauliūnienė. Viduje – ideali tvarka. Natūralios medienos interjeras sukuria ramybės ir jaukumo pojūtį.
Sužinojusi mano vizito tikslą, Vilija gūžteli pečiais ir prataria: „Tai kad aš niekuo nenusipelniau, kad apie mane rašytų…“
O juk būti gera mama – jau didelis nuopelnas ir garbė! Tuo labiau Vilijai… Moteris išaugino šiais metais aštuonioliktojo gimtadienio sulaukusį sūnų Vygantą. Mama jį vadina „proto bokštu“. Ir ne tik mama. Vygantas praėjusiais metais baigė Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinę mokyklą, buvo mokinių prezidentas. Tai žmogus – visų galų specialistas, besidomintis ir tiksliaisiais, ir gamtos mokslais. Puikiai groja armonika, deklamuoja eiles ir šiaip yra gudrus vaikis…
Vilija turi ir dukterį Vaidą, kuriai jau dvidešimt ketveri metai. Deja, jau dvidešimt ketverius metus Vaida nesikelia iš patalo – prislėgta sunkios negalios. Visus šiuos metus mama kantriai ir jautriai rūpinasi dukterimi. Tačiau… kaip sakoma, bėda nevaikšto viena. Būdamas dvidešimt devynerių metų amžiaus mirė vyras. Išėjo į mišką ir nebegrįžo. Bekertant medį ištiko insultas. Mirė taip ir nepamatęs savo sūnaus – Vygantas gimė netrukus po tėvo mirties…
„Sukausi, kaip išmaniau. Likau viena su dviem mažais vaikais. Reikėjo galvoti, kaip išlaikyti stogą virš galvos, kaip vaikus pamaitinti, kaip dirbti. Buvo sunku ir fiziškai, ir morališkai. Be savo mamos ir pusbrolio Raimondo pagalbos būčiau tikrai pražuvusi. Baisiausia, kai kartais išgirsdavau iš kitų žmonių: „Kam tau tokio vaiko reikia? Atiduok jį į globos namus.“ Kaip aš galiu jį atiduoti, juk tai mano vaikas…“ – virpančiu balsu kalba Vilija.
Vilija, kaip ir kiekviena mama, auginanti „kitokį“ vaiką, jo neiškeistų į jokį kitą. Toks jau gyvenimas, juk ne visi medžiai tiesūs, daug kreivų. Kartais žiūrime į kreivą ir gėrimės, koks jis gražus, nes kitoks. Kodėl tuomet nemokame įžvelgti „kitokių“ žmonių grožio? Kol esame sveiki, apie tai negalvojame. Galime išeiti kur norime, per gimtadienį pasikviesti draugų. Žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba auginti neįgalų vaiką, nes jie priversti daugelio dalykų atsisakyti ir gyventi kitaip. Labiausiai vargina tai, kad jie daug ko negali, negali net rinktis. Čia visas gyvenimas prasideda ir baigiasi vaiku.
Paprašiau, kad Vygantas Motinos dienos proga parašytų trumpą laiškelį. Žinutę Mamai… Štai tie sūnaus žodžiai iš širdies:
„Mama, auginai mane nuo pat tada, kai buvau dar visai mažytis, rūpinaisi, kad būčiau sotus, aprengtas. O kiek šunybių esu iškrėtęs – vien prisiminti sunku: nuo mėgstamiausio vazono šukių iki flomasteriu išmargintų užuolaidų. Tačiau motinos širdis kaip niekas kitas sugeba suprasti ir atleisti vaikiškas išdaigas. Žinoma, pasitaikė ir šilto, ir šalto, tačiau, kaip įprasta gyvenime, atmintyje labiausiai išlieka tik šviesūs prisiminimai. Dabar aš jau suaugau, po truputį pradedu patirti tikrąjį gyvenimo skonį, o ne tik tą gražųjį vaikiška pasaulį, kuris atrodė toks paprastas ir nerūpestingas. Stiprybės, kurią iš tavęs semiuosi, tikriausiai, galėtų pavydėtų ne vienas, nes nors gyvenimas skiria daugybę išbandymų, Tu ne tik nepasiduodi, bet ir stengiesi užtikrinti man šviesią ateitį. Už tai dėkingas liksiu visą gyvenimą.
Motinos diena būna tik kartą per metus, tačiau nebijok, nors ir ne visada tai parodau, aš tavęs nepamirštu niekada ir suvokiu, kad turėti tokią mamą yra didelė „prabanga“, kurią gauna ne kiekvienas…
Tave drąsiai galiu pavadinti tobula mama, nes kartu atstojai ir tėtį, kurio neturėjau, draugą, kuriuo galiu pasitikėti, ir išmintingą patarėją visose gyvenimo srityse. Tikiuosi, Tave turėsiu dar ilgai ilgai, o aš pasistengsiu, kad galėtum manimi didžiuotis ateityje. Ačiū, Mama, kad esi. Sveikinu su Motinos diena!“
Remigijus Bonikatas
