Gerbiamoji redakcija, gyvename laikais, kai arbatpinigiai tapo nebe nuoširdžia padėka, o beveik mokesčiu už tai, kad padavėjas apskritai sutiko prieiti prie stalo. Į kavinę užeini pavalgyti, bet išeini su kaltės jausmu – nepalikai „už paslaugas“. Kas tos paslaugos? Lėkštės padavimas? Įtemptas žvilgsnis, primenantis, kad be papildomo euro esi nieko nevertas klientas?
Kas čia per cirkas? Kodėl arbatpinigius turime palikti tik tam tikrai grupei – padavėjams? Kodėl ne darželio auklėtojoms, kasininkėms, bibliotekininkėms, siuvėjoms, autobuso vairuotojams? Ar jų darbas mažiau svarbus? Auklėtoja visą dieną šluosto vaikams snarglius ir guodžia verksnius mažylius – ir jokių arbatpinigių. Bet padavėjas, atnešęs šaltą sriubą be šypsenos – jam privaloma palikti. Padavėjas gauna algą. Jei ji mažesnė nei minimumas – tegul aiškinasi su darbdaviu. Lankytojai nėra labdaros fondas, ir kavinių savininkai nėra vargšai. Už valgį mokame su antkainiu, o arbatpinigiai – jau kaip „privatizuotas papildymas“ prie sąskaitos. Ir jeigu šių nepalieki – žvilgsnis tampa šaltas, lyg būtum piktadarys.
Televizijos laidos transliuoja, kad padavėjui privaloma palikti 10–15% papildomai. Etiketo žinovai jau skelbia naujus „moralės įstatymus“. Negi jie nori sukurti naują elgesio kodeksą, pagal kurį padavėjas tampa šventu tarpininku tarp kliento ir maisto? Gal net įteisinkime „dėkingumo mokestį“ – pavalgei, palik, nes kitaip prakeiks. Kai kas dejuoja – „nėra grynųjų“. Kavinės siūlo atsiskaityti kortele, per QR kodą, programėlę, greitai turbūt ir per tinklainės skenavimą. Argumentas – grynieji, neva, pilni bakterijų. Ar tai pretekstas, ar verslo gudrybė?
Prisimenu vieną kaimišką istoriją iš tolimos vaikystės laikų, kuri taip puikiai parodo, kaip visuomenė išsigimsta nuo formos garbinimo. Moterys, dievobaimingos kaimo gyventojos, surinkusios po vieną rublį Mišių aukai, tarėsi – ar ne gėda kunigui duoti smulkius? Atseit, garbingam žmogui reikia duoti tik stambesnį banknotą, bet kaime 25 rublių kupiūros niekas neturėjo ar nenorėjo atiduoti. Tai priėjo vienas senyvas vyras, kuris pareiškė: „Kunigas toks pats žmogus kaip ir mes, aš galiu ir kapeikomis paduoti, svarbu – suma.“ Moterys piktinosi – kaip galima tokį „negerbiamą“ požiūrį turėti! Ta pati moralinė migla persikelia į restoranus. Jei paduodi padavėjui centą – esi necivilizuotas. Jei nepalieki nieko – tampi socialinis nusidėjėlis. Lyg būtum įžeidęs padavėjo asmenybę. Įdomu, o jei duodi per daug – ar jis tampa tavo tarnu?
Visą šį teatrą vainikuoja neįtikėtina neteisybė: gydytojui, kuris išsaugo gyvybes ir grąžina sveikatą – negalima duoti jokių arbatpinigių. Įstatymas draudžia. Tai kodėl būtent tiems, kurie verti daugiau nei žmogiškos padėkos – dėkoti negalima? O tiems, kurie tiesiog atneša pomidorų sriubą – palik bent du eurus. Tai gal laikas suklusti – ar mes nepervertiname „padavėjo profesijos“? Gal ne kiekviena šypsena nusipelno piniginės dėkingumo? Gal užtenka paprasto „ačiū“?
Arbatpinigiai – tamsi zona. Niekas jų neskaičiuoja, niekas nedeklaruoja. Tai beveik legalizuotas kyšis. Visi žino, niekas nekalba, netgi Mokesčių inspekcija, kuri prie visko kimba. Tarsi vieša paslaptis, apie kurią patogu nutylėti. Padavėjas nėra aristokratas. Nėra šventasis, nėra ypatingas. Jis – žmogus, kaip ir visi kiti. Ir jei jau kažkas vertas arbatpinigių – tai gal gydytojas, auklėtoja, kiemsargis, kasininkė. O ne tas, kuris padėjo šakutę ant stalo. Jei nenori dirbti be arbatpinigių – nedirbk. Klientai neturi tapti „antra alga“. Ir jei jau padavėjas būna nepatenkintas už tai, kad nieko nepaliko – tai kavinė su tokiais darbuotojais turėtų būti uždaryta, ne giriama.
Šiais laikais, kad ir kokiame darbe būtum – turi dirbti su šypsena, išlikti mandagus net tada, kai iš aplinkos sklinda ir spaudimas, ir abejingumas. Nesvarbu, ar tai prekybos centro kasininkė, darželio auklėtoja, ar viešojo sektoriaus darbuotojas – jokio papildomo atlygio už geranoriškumą niekas neduoda. Jeigu nepatinka – gali išeiti, niekas per prievartą nelaiko. O štai padavėjas, rodos, gauna išskirtines privilegijas – jo darbas vertinamas ne tik atlygiu, bet dar ir klientų paliekamais arbatpinigiais. Nepriklausomai nuo aptarnavimo kokybės – žmogus verčiamas palikti pinigų, tarsi padavėjas būtų ypatingas žmogus. Kur logika? Kur lygybė? Visi dirbame sunkiai, bet ne visi gauname „priedą už šypseną“.
Rajoninė spauda, pasvarstykite – gal metas viešai kelti šį klausimą. Ar padavėjai geresni už gydytojus? Tikrai ne. Ar verta juos skatinti arbatpinigiais? Diskutuotina. Bet viena aišku – sistema, kurioje padėka tampa pareiga, o ignoravimas – nedėkingumo ženklu, turi būti permąstyta. Nori padėkoti – padėkok žodžiu, šypsena, nuoširdžiu gestu. Bet jei kiekvienas kavos puodelis tampa galvosūkiu – kiek palikti, kad neįsižeistų – tai gal metas kavą gerti namie.
Laikina laikraščio skaitytoja, vasaras leidžianti Širvintų rajone
Atlikti sudėtingą operaciją, sugrąžinti sveikatą ir atnešti sriubos tikrai nera vienodi dalykai, bet arbatpiniginiai nesąmonė yra. Gydytojui tikrai reikia.
tokie patys užrašai galėtų būti rimtesnėse įstaigose, kur tikrai reikia palikti pinigų, pv. „TOLERUOJAMI CIGARETpINIGIAI“, „TOLERUOJAMI ATOSTOGAPINIGIAI ŠILTUOSE KRAŠTUOSE“ IR T. T. Neliktų nesąmonių su kyšiais.
Arbatpinigiai – senas dalykas ir reiškinys, kaip ir seniausia pasaulyje profesija.
Niekas neprivers sumokėti arbatpinigių, niekas ir neuždraus sumokėti arbatpinigių. Tačiau, ką rodo ir šis skaitytojos laiškas, tai yra problema: finansinė, moralinė, etinė, su kuo negalima nesutikti.
Šis „cirkas“ arba problema gali būti išspręsta, priėmus Seimo lygmens sprendimą, kuriuo būtų patvirtintas užrašas arba sutartinis žymėjimas (ženklas), privalomas viešosioms maitinimo įstaigoms, dviejose vietose ženklinti įstaigą – matomoje iš lauko pusės vietoje (ant įėjimo durų, ant lango – vitrinos ir pan.) ir prie baro kasos. Užrašu arba sutartiniu žymėjimu (ženklu): „Toleruojami arbatpinigiai“ arba „Netoleruojami arbatpinigiai“. Viskas. Paprasta. Vienas lipdukas iš esmės išsprendžia viešosios maitinimo įstaigos ir kliento nerašytą santykį.
Netiesioginė reklama: pereidinėkite iš Lietuvos Respublikos į Lietuvos Valstybę (2022.12.26) ir toks sprendimas bei reikalavimas bus priimtas.