Kiekvienais metais per Kūčias matome tą pačią sceną: močiutės ir vyresnio amžiaus moterys nuo ankstaus ryto sukasi virtuvėje, verda, kepa, maišo, ragauja, stengiasi iš visų jėgų, kad ant stalo būtų dvylika patiekalų, kad būtų jauku, kad būtų taip, kaip buvo visada. O tada suvažiuoja jaunimas – pavargę nuo savo „labai svarbių“ gyvenimų, nuo suši, krabų lazdelių ir kitų „modernybių“. Ir tik paknaibo šakute močiutės ruoštas silkes, pažiūri į laikrodį, laukia, kada gi bus dovanos. Nes juk svarbiausia – ne šeima, ne tradicija, ne pagarba, o „ką man padovanos“.
Ir paskui dar stebimės, kad tos pačios moterys, kurios visą dieną stovėjo prie puodų, nervinasi, kad niekas nevalgo. Bet kaip valgys, jei skrandžiai pripratinti prie visokių egzotiškų nesąmonių, o paragavus silkės pagal senovinį receptą – tokio, kokį mamos ir močiutės gamino iš širdies, iš paskutiniųjų – jiems jau „per riebu“, „per sūru“, „per paprasta“. Žarnynas, matai, „uždainuos“. Štai kur mes nusiritome: tradiciniai patiekalai tapo egzotika, o egzotika – kasdienybe.
Ir dar blogiau – socialiniuose tinkluose iškart po Kūčių atsirado visokių „rašytojų“, kurie drįsta tyčiotis iš tų pačių močiučių, kurios visą dieną savo rankomis ruošė maistą. Iš tų, kurios visą gyvenimą tempė šeimas, kurios Kūčias laikė šventa diena, o ne dar viena proga pasidaryti „selfį“ ir pasireklamuoti kompiuteriuose. Jie šaiposi, komentuoja, ironizuoja, lyg tradicijos būtų kažkokia atgyvena, o pagarba vyresniems – nereikalinga našta.
Bet paklauskime savęs: ar jie bent įsivaizduoja, ką reiškė Kūčios prieš 50 metų? Kai mano mama Širvintų gastronome stovėjo dviejų valandų eilėje prie silkių, kai pagaliau atėjo jos eilė – silkės baigėsi. Kūčios be silkės. Tuščia „tašė“, tuščios rankos, bet pilna širdis, nes svarbiausia buvo ne patiekalų gausa, o pati šventė, pati šeima. Tarybiniais laikais buvo mažiau visko – mažiau pasirinkimo, mažiau prabangos, mažiau galimybių. Bet buvo daugiau nuoširdumo. Daugiau vertės. Daugiau tikrumo. Maistas buvo skanesnis ne todėl, kad produktai buvo geresni, o todėl, kad žmonės vertino kiekvieną kąsnį, kiekvieną pastangą, kiekvieną šventės akimirką.
Bet jei jau kalbame apie sunkumus, tai ar šiandieninis jaunimas bent akimirkai susimąsto, ką reiškė Kūčios tremtyje, Sibiro platybėse, kur šaltis graužė kaulus, o alkis buvo nuolatinis palydovas? Ten moterys tiesiog iš nieko sugebėdavo padaryti šventę. Ne dėl to, kad reikėjo „dvylikos patiekalų“, o todėl, kad žmonėms reikėjo dvasinės šilumos, reikėjo priminimo, jog jie vis dar žmonės, vis dar lietuviai, vis dar turi šaknis, kurių niekas neišraus. Tremtiniai laukdavo siuntinio iš Lietuvos taip, kaip šiandien vaikai laukia dovanų po eglute. Tik jų dovanos buvo visai kitokios: plonytė plotkelė, kurią siųsdavo slapta, suvyniotą į popierėlį, kad tik pasiektų tuos, kurie tūkstančius kilometrų nuo namų bandė išsaugoti savo tikėjimą ir tradicijas. Džiovinti obuoliai – keli raukšlėti gabalėliai, bet jie kvepėjo namais. Sauja miltų – tiek nedaug, bet iš jos moterys sugebėdavo iškepti kažką, kas primindavo šventę, primindavo gyvenimą, primindavo, kad net Sibiro taigoje Kūčios yra Kūčios. Ten nebuvo nei gausos, nei prabangos, nei pasirinkimo. Buvo tik valia išlikti ir noras nepamiršti, kas esi. Moterys, kurios pačios buvo išsekusios, sušalusios, pavargusios, vis tiek rasdavo jėgų sukurti šventę iš trupinių. Jos virė sriubą iš kelių bulvių, dalijosi paskutine duonos riekele, o Kūčių vakarą susėsdavo tyliai ir kalbėdavo apie Lietuvą. Apie namus. Apie tai, kaip kažkada vėl visi susės prie vieno stalo.
O dabar? Krautuvės lūžta nuo prekių, lentynos pilnos, pasirinkimas toks didelis, kad net galva sukasi. Ir vis tiek atsiranda tokių, kurie Kūčių išvakarėse laksto po parduotuves ieškodami plotkelių, o neradę piktinasi, lyg pasaulis būtų sugriuvęs. Kažkokia mergina netgi ieškojo jų LIDLE ir stebėjosi, kad nerado. Kažkas pasiūlė pažiūrėti degalinėje prie kasos. Ar tai rimta? Ar tai juokas? O gal tai tiesiog ženklas, kad žmonės iš gero gyvenimo nebežino, ką reiškia pasiruošti iš anksto, ką reiškia tradicija, ką reiškia pagarba?
Kūčios – tai ne dovanos. Ne nuotraukos. Ne „turinys“. Tai šeimos stiprybė, pagarba, ryšys tarp kartų. Ir jei jaunimas to nebemato, gal problema ne močiutėse, o jų pačių vertybėse.
J. K.
