Žiema Lietuvoje – reiškinys toks pat netikėtas kaip saulė danguje ar eilė „Maximoje“ prieš šventes. Vos tik pasirodo pirmas sniegas, dažnas miestas akimirksniu virsta tragedijos scena, o komentarų skiltis – nacionalinio verkšlenimo čempionatu. Ir štai prasideda: „Apokalipsė! Chaosas! Kur valdžia žiūri?!“ Lyg kas būtų pažadėjęs, kad sausio pirmąją dangus išleis tik konfeti, o ne baltąsias snaiges.
Tuo metu realybėje sniegas tiesiog… iškrito. Kaip ir kasmet. Kaip ir visur, kur egzistuoja žiema. Bet Širvintų (mačiau dar Marijampolės ir Kupiškio) miesto komentatoriai, sėdintys ant savo šiltų sofų, subines į minkštą fotelį įspaudę taip, kad net pagalvėlė verkia, jaučiasi asmeniškai įžeisti. Matote, jų didenybėms teko pamatyti sniegą. O dar blogiau – per jį eiti. Tai jau tikra nacionalinė katastrofa. Ir tada prasideda tas pats ritualas: atsidaro kompiuteris, pirštai, kurie akivaizdžiai labiau pratę prie telefono braukymo nei prie kastuvo laikymo, pradeda barškinti klaviatūrą. „Kur merė?! Kodėl nevalyta?! Kodėl mano kiemas neblizga kaip Dubajaus viešbučio fojė?!“ Na taip, juk merė, pasirodo, turi stovėti prie kiekvieno daugiabučio su šiufeliu rankoje ir asmeniškai nubraukti kiekvieną snaigę nuo kiekvieno komentatoriaus takelio. Geriausia – dar ir paklausti, ar sniegas ne per šaltas, ar vėjas ne per stiprus, ar užpakalis neperšalo.
Ir štai tarp viso to verkšlenimo, bambėjimo ir amžino skundimosi atsiranda tikras kontrastas – gyvas, šiltas, žmogiškas pavyzdys, kuris parodo, kad Lietuvoje dar yra žmonių, kurie moka dirbti. Šeštadienį mačiau labai gražų pavyzdį Širvintų mieste prie Vilniaus gatvės turbūt 59 namo, ten, kur buvo anksčiau gastronomas, o dabar „Iki“ parduotuvė. Ten pamačiau tikrą stebuklą: kieme pluša žmonės. Ne valdžia, ne merė, ne kokia mistinė tarnyba, o patys gyventojai. Jauni vyrai, pasigriebę kastuvus, valo kiemą taip, lyg tai būtų savaime suprantama. Vaikai kaip maži žirniukai laksto aplink, padeda, neša sniegą į krūvą, paskui nuo jos čiuožinėja. Ir svarbiausia – visi tai daro gerai nusiteikę, be bambėjimo, be aukų vaidybos, be to amžino „o kodėl niekas neateina ir nepadaro už mus“. Šio namo gyventojai – tikras pavyzdys daugiabučiams, kuriuose žmonės sugeba tik skųstis, bet piršto nepajudina.
Ir čia kyla labai paprastas klausimas: kuo daugiabučių gyventojai geresni už tuos, kurie gyvena nuosavuose namuose? Į nuosavų namų kiemą niekas neateina valyti. Niekas neatvažiuoja su stebuklingu sniego siurbliu. Niekas nepasibeldžia į duris ir nepaklausia: „Gal norėtumėte, kad aš jums šiandien nuvalyčiau takelį?“ Žmonės tiesiog ima kastuvą ir daro. Nes tai jų kiemas, jų atsakomybė, jų gyvenimas.
Bet daugiabučiuose, deja, dažnai vyrauja kita filosofija: „Aš moku mokesčius, vadinasi, turiu teisę nieko nedaryti.“ Ir tada prasideda tas pats amžinas koncertas: „Kur merė? Kodėl nevalyta? Kodėl mano takelis neblizga?“ Vilniaus gatvės 59–ojo namo žmonės parodė, kad galima kitaip. Kad bendruomenė – ne tik žodis komentaruose, bet ir realus veiksmas. Kad draugiškumas – ne tik šypsenėlė „Facebooke“, bet ir ranka, kuri pakelia kastuvą su šlapiu sniegu. Kad vaikai mokosi ne iš moralų, o iš pavyzdžio.
Komentatorių logika paprasta: jei sniegas iškrito, tai kažkas kitas turi jį sutvarkyti. Geriausia – nematomas, tylus, visada pasiruošęs žmogus, kuris ateis, kai tik ponas ar ponia iškiš nosį pro duris. Ir vis dėlto, kas labiausiai stebina – tai jų įsitikinimas, kad komentaras internete yra lygiavertis darbui realybėje. Parašei „valdžia bloga“ – ir jau jautiesi kaip pilietiškumo čempionas. Įkėlei nuotrauką nevalyto šaligatvio – ir jau beveik išgelbėjai miestą. O paimti kastuvą? Ne, ne, čia jau per daug. Čia jau fizinis darbas, čia jau reikia pajudėti, čia jau reikia apatinę kūno dalį pakelti nuo sofos. O tai – ne jų kompetencijoje. Ironiška, bet būtent tie, kurie garsiausiai rėkia apie „pilietiškumą“, patys dažniausiai nedaro nieko, kas bent truputį primintų pilietišką elgesį. Jie tik burba, bamba, skundžiasi ir laukia, kol kas nors kitas sutvarkys jų gyvenimą. Ir štai čia slypi didžiausia problema: ne sniege, ne valdžioje, ne žiemoje. Problema – mentalitete. Kol vieni žmonės tiesiog ima kastuvą ir daro, kiti renkasi amžiną verkšlenimą. Kol vieni rodo vaikams pavyzdį, kiti rodo tik savo tingumą ir dar didžiuojasi tuo.
Galų gale sniegas ištirps. Visada ištirpsta. Bet komentarų rašinėtojai – deja – neištirpsta niekada. Jie amžini kaip žiema, tik daug mažiau gražūs. Bet žinote ką? Kol yra tokių namų kaip tas Vilniaus gatvėje, dar ne viskas prarasta. Dar yra žmonių, kurie supranta, kad gyvenimas – ne komentarų skiltis, o realūs darbai. Ir būtent jie, o ne verkšlentojai kuria tikrą bendruomenę.
Skaitytoja Janė
