Trečiadienį nuaidėjęs oro pavojus tapo ne tik perspėjimu apie galimą grėsmę, bet ir labai aiškiu visuomenės brandos egzaminu. Deja, tenka pripažinti – šį egzaminą išlaikėme prastai. Didžiausia problema net ne pats pavojus, o žmonių reakcija į jį. Susidarė įspūdis, kad daugelis jau nebemoka galvoti savo galva ir laukia, kol programėlė, instrukcija ar kažkoks „specialistas iš aukščiau“ pasakys, ką daryti.
Vietoj elementarios logikos žmonės didmiesčiuose puolė į gatves, rankose gniauždami telefonus su KOVAS programėle ir desperatiškai ieškodami artimiausių priedangų. Ironiška, kad dalis jų net nesusimąstė apie paprasčiausią dalyką – oro pavojaus metu pirmiausia reikia trauktis nuo langų, į saugesnę vietą, o ne lakstyti po miestą. Kyla natūralus klausimas: kas būtų, jei tą akimirką dingtų internetas, mobilusis ryšys ir nebūtų jokios informacijos? Ką tada darytų tie žmonės? Sustingtų vidury gatvės ir lauktų naujo pranešimo?
Loading ...Dar daugiau chaoso kilo dėl mokyklų ir priedangų. Pagaliau paaiškėjo, kad vietų jose nėra begalė ir pirmiausia jos skirtos vaikams. Ir tai yra visiškai suprantama. Vaikai – mūsų ateitis, todėl ekstremalios situacijos metu būtent jais reikia rūpintis pirmiausia. Tačiau dalis visuomenės, panašu, įsitikinusi, kad taisyklės turi galioti visiems, tik ne jiems patiems. Socialiniuose tinkluose pasirodė istorijos apie pasipiktinusias moteris, kurios reikalavo būti įleistos į mokyklų priedangas kartu su augintiniais. Viena jų dar atsivedė šunį be antsnukio į vietą, kur slėpėsi šimtai vaikų. Ir vietoj supratimo, kad ekstremaliomis sąlygomis direktorius pirmiausia atsako už vaikų saugumą, prasidėjo moraliniai spektakliai apie nejautrumą ir nepagarbą. Taip, augintiniai daugeliui yra šeimos nariai. Taikos metu tai suprantama. Tačiau oro pavojaus akimirką prioritetai turi būti aiškūs. Nė vienas žmogus negali garantuoti, kad išsigandęs gyvūnas nesureaguos agresyviai. Todėl mokyklos vadovas, atsisakęs rizikuoti vaikų saugumu, elgėsi atsakingai, o ne žiauriai. Dar bjauriau atrodo bandymai moralizuoti tiems, kurie tokiose situacijose bando palaikyti tvarką. Direktorius, atsisakęs į priedangą priimti šunį be antsnukio, atliko savo pareigą. Jis buvo atsakingas už vaikų saugumą, o ne už svetimų žmonių emocinius prisirišimus prie augintinių. Bet šiandien visuomenėje įsigali pavojinga tendencija – vos tik kažkas nustato ribas ar pasako „ne“, iš karto ieškoma skandalo ir kaltųjų, netgi siekiama atleisti mokyklos direktorių iš darbo už nejautrumą. Stebina tai, kad kai kurie žmonės krizės metu pirmiausia galvoja ne apie savo artimuosius ar saugumą, o apie tai, kaip išgelbėti katinėlį, papūgėlę ar dekoratyvinį šuniuką. Susidaro įspūdis, kad dalis visuomenės jau nebeatskiria realybės nuo teatro. Karas ar ekstremali situacija nėra vieta demonstratyviam jautrumui. Tokiose aplinkybėse galioja labai paprastas principas – pirmiausia gelbėjamas žmogus.
Dar absurdiškiau skamba vieši skundai, kad kažkur oro uoste niekas kažkokiai poniutei nepasiūlė vandens ar neparodė pakankamai dėmesio. Atrodo, dalis visuomenės gyvena įsitikinimu, jog krizės metu kažkas būtinai turi ateiti, nuraminti, paduoti stiklinę vandens ir pasirūpinti emocine būsena. Bet tikrovė yra daug žiauresnė. Ekstremalios situacijos metu pirmiausia kiekvienas žmogus atsako pats už save ir savo artimuosius. Valstybė gali koordinuoti veiksmus, tarnybos gali padėti, tačiau jos nepajėgs individualiai aptarnauti kiekvieno išsigandusio ir „labai teisingo bei principingo“ piliečio.
Visa ši situacija atskleidė ir kitą skaudžią problemą – visuomenės neprisitaikymą prie galimų krizių. Anksčiau žmonės kaimuose turėdavo daržus, gyvulius, maisto atsargų, mokėjo išgyventi be elektros ar parduotuvės. Dabar daugelis neįsivaizduoja nė vienos dienos be telefono, interneto ar maisto pristatymo programėlės. Karas ar rimta krizė pirmiausia smogtų ne bombomis, o panika, chaosu ir visišku žmonių nepasirengimu gyventi savarankiškai.
Pavojingiausia tai, kad dalis visuomenės ne tik neprisiima atsakomybės, bet ir nuolat ieško kaltų. Jei neveikia programėlė – kalta valdžia. Jei neįleido į priedangą – kaltas direktorius. Jei kažkas nepadavė vandens – kalti darbuotojai. Tačiau retas paklausia savęs: o ką aš pats padariau, kad būčiau pasiruošęs? Trečiadienio oro pavojus buvo ne tik signalas apie galimas grėsmes iš išorės. Tai buvo labai aiškus perspėjimas apie mūsų pačių silpnumą. Ir jei kada nors ateitų tikra krizė, didžiausia problema gali būti ne sirenos ar raketos, o visuomenė, kuri pamiršo, kaip mąstyti, veikti ramiai ir prisiimti atsakomybę už save. Kai įsijungia sirenos, nebelieka vietos kaprizams, demonstratyviems pasipiktinimams ar socialinių tinklų dramoms. Lieka tik atsakomybė, disciplina ir suvokimas, kad pirmiausia reikia išsaugoti žmogų.
J. A.
