Kai sekmadienio vakarą laikraštyje „Širvintų kraštas“ perskaičiau policijos pateiktą nusikaltimų suvestinę pavadinimu „Policija“ išviliojo 8,5 tūkst. eurų“, ne juokais susimąsčiau. Iš pradžių buvo graudu, paskui – juokinga. O galiausiai – tiesiog absurdiška. Pasirodo, Lietuvoje sukčiai ir sukčiuvienės švenčia Kalėdas kasdien. Kodėl? Nes senoliai, užuot saugoję savo pinigus, juos dalija kaip Kalėdų Senelis saldainius prie eglutės.
Straipsnyje rašoma, jog vienas „policininkas“ išviliojo 8500 eurų iš vyro Kalnalaukio gatvėje, o „socialinė darbuotoja“ su medicinine kauke – 5500 eurų iš moters Ukmergėje. Ir čia ne pasakos iš laidos „Labanakt, vaikučiai!“, o realybė, kurią senoliai patys sau susikuria. Klausimas – kokio reikia būti durnumo, kad gatvėje sutikus nepažįstamą žmogų jį parsivestum namo ir dar pinigus į rankas įbrukęs palinkėtum „sėkmės darbe“?
Anksčiau kaime sakydavome: „Jei merga apduoda berną – tas paskui ją laksto kaip šuo paskui kaulą.“ Dabar senoliai laksto paskui sukčius, tikėdamiesi, kad tie jiems „padės“ ar „apsaugos nuo vagystės“. Ironija? Ne ironija, o tragedija su komedijos prieskoniu. Senoliai pinigus laiko ne banke, o po čiužiniu, stiklainyje, arba – klasika – tarp „šventų paveikslų“. Kodėl? Nes „bankais nepasitiki“, „vaikai iššvaistys“, o „čia saugiau“. Saugiau? Kai į duris pasibeldžia „anūkas iš Anglijos“ ar „policininkas, tiriantis vagystę“, tie pinigai išgaruoja greičiau nei samagonas per Jonines. Ir dar – kai sukčius pasako, kad „jūsų sąskaita pavojingoje situacijoje“, senoliai ne tik atiduoda pinigus, bet ir pasiūlo kavos. Viena močiutė iš Šiaulių net pyragą iškepė „socialinei darbuotojai“, kuri po to išsinešė 3000 eurų ir močiutės pensijos kortelę. Tai ne naivumas – tai kvailumo olimpiada be medalio.
Senoliai dažnai sako: „Aš jau tiek gyvenimo mačiau, kad mane apgauti neįmanoma.“ Ir tada… patiki, kad „anūkas pateko į avariją“, nors tas anūkas gyvena Londone ir net neturi vairuotojo pažymėjimo. Arba tiki, kad „reikia padėti policijai susekti sukčius“, atiduodant savo santaupas kaip „masalą“. Masalą? Taip, tik ne sukčiams, o kvailystei.
Pamenu, kaip senas kaimynas Petras, turėdamas 10 tūkstančių eurų „juodai dienai“, juos laikė tvarto lubose. Kai atėjo „elektrikas“ patikrinti „laidų“, Petras pats parodė, kur pinigai. Po valandos – nei elektriko, nei pinigų. O kai klausėm, kodėl taip padarė, Petras atsakė: „Atrodė toks mandagus ir geraširdis žmogus, toks mokytas, dar pasakė, kad mano žmona labai graži.“ Močiutė Ona iš gretimo kaimo, gavusi skambutį, kad „reikia padėti sergančiam vaikui“, atidavė 1500 eurų. Kai paklausėm, ar pažįsta tą vaiką, ji atsakė: „Ne, bet balsas buvo toks liūdnas, negalėjau nepadėti.“ Tai ne gerumas – tai kvailumas, supakuotas į širdies minkštumą.
Seni žmonės – kaip senos spynos: sunkiai atsirakina, bet kai jau atsirakina, tai viskas iš vidaus išbyra. Jie visiems pasakoja, kad „vaikai dabar tik pinigų nori“, „anūkai nepadeda“, „visi tik į užsienį išlėkę“, bet vos tik telefonas suskamba ir balsas kitame gale sušnabžda: „Močiute, man bėda…“ – pinigai jau keliauja į voką, o močiutė pas „pasiųstą žmogų“. Ir nesvarbu, kad tas „anūkas“ kalba su akcentu, nežino močiutės vardo ir prašo pinigų į sąskaitą „Kazachstane“. Močiutė galvoja: „Na, gal jis ten studijuoja…“ Ir siunčia. Nes juk Brežnevo laikais niekas nesukčiaudavo – tada žmonės buvo „tikri“, „kaimynai padėdavo“, o „anūkai neapgaudinėdavo“. Tik bėda ta, kad Brežnevas jau seniai kapuose, o sukčiai – gyvi ir sveiki.
Senoliai dažnai sako: „Mano anūkas – tinginys, tik telefoną spaudo.“ Bet kai skambina sukčius ir sako: „Močiute, mane suėmė policija, reikia 3000 eurų“, močiutė ne tik atiduoda pinigus, bet dar ir pyragą iškepa. Ir paskui dar sako: „Na, jei čia ne mano anūkas, tai bent jau padėjau žmogui.“ Vienas senelis iš Panevėžio net pasakė: „Aš savo anūkui neduočiau nė cento – jis man net per Velykas nepaskambina. Bet kai paskambino tas vaikas ir pasakė, kad jam lūžo koja – aš iškart supratau, kad reikia padėti.“ Tai kas čia per logika? Savi – vagys, svetimi – šventieji?
Žmonės vis dar gyvena su mintimi, kad pasaulis nepasikeitė. Kad vis dar galioja taisyklė: „Jei žmogus mandagus, kultūringas, malonus, apkabinantis, norintis pabučiuoti – jis geras.“ Jie prisimena laikus, kai kaimynas atnešdavo bulvių maišą, o ne išnešdavo televizorių. Kai „bėda“ reiškė, kad karvė susirgo, o ne kad „anūkas įkliuvo už narkotikus Londone“. Todėl kai skambina „anūkas“, senoliai ne tik tiki, bet ir jaučia pareigą padėti. Nes „gal jis gėdijasi“, „gal nenori tėvams sakyti“, „gal tikrai bėda“. Ir tada pinigai – iš stiklainio, iš spintos, iš po kilimo – keliauja į nežinomą sąskaitą. O paskui močiutė dar pasako kaimynei: „Na, bent jau pabandžiau padėti.“
Senoliai turi dideles širdis – tokias dideles, kad jose telpa ir visi anūkai, ir visi sukčiai. Jie nori tikėti, kad daro gerą darbą. Kad jų pinigai – ne šiaip sau, o „gelbsti gyvybes“. Ir kai paskui paaiškėja, kad tai buvo apgavystė, jie sako: „Na, ką padarysi – gal tam žmogui tikrai reikėjo.“ Tai ne tik naivumas – tai širdies logika. Ir kol senoliai gyvens Brežnevo laikų prisiminimuose, tol sukčiai turės darbo. Nes niekas taip greitai neatidaro piniginės kaip močiutė, išgirdusi žodį „anūkas“ ir „bėda“.
Garbaus amžiaus seneliai, jei skaitote, tai žinokite, jog ne kiekvienas mandagus žmogus yra geras. Ne kiekvienas, kuris sako „padėk“, yra vertas pagalbos. Ir ne kiekvienas, kuris vilki uniformą, yra pareigūnas. Jei kas nors prašo pinigų – skambinkit vaikams, kaimynams, o ne atidarinėkite pinigų stalčių. Naivumas – tai ne dorybė. Tai kvietimas sukčiui užsukti į namus. Ir kol senoliai tikės, kad „gerumas grįžta“, tol sukčiai grįš – su dar didesniu maišu pinigų.
Skaitytoja Albina
