2025 m. gruodžio 3 d. sukanka 100 metų nuo kraštotyrininko, mediko, menininko, politinio kalinio ir tikro Širvintų krašto patrioto Alfonso Balsevičiaus gimimo. Ši sukaktis – ne tik proga prisiminti išskirtinę asmenybę, bet ir įvertinti jo palikimą, kuris iki šiol gyvas žmonių atmintyje, kūryboje ir krašto istorijoje.
Alfonsas Balsevičius gimė Pamusių kaime, Čiobiškio seniūnijoje – vietovėje, kurią vadino savo „amžina širdies daina“. Vaikystė buvo sunki, bet kupina šviesių prisiminimų: nuo Balno kalno atsiveriantis vaizdas į gimtąjį sodžių įkvėpė menininko gyslelę, o senelio pasakojimai, ganant karves, pažadino meilę senovei, dainoms ir legendoms. Tėviškė, kurioje liko be tėvo būdamas vos dešimties, tapo ne tik gyvenimo pradžia, bet ir nuolatiniu įkvėpimo šaltiniu.
Sovietams okupavus Lietuvą, devyniolikmetis Alfonsas buvo pašauktas į tarybinę kariuomenę. Tačiau širdis nenorėjo palikti gimtųjų vietų. Čiobiškio miškuose telkėsi partizanų būriai, o vieną dieną prireikė skubios pagalbos – sužeistas partizanas turėjo būti nedelsiant gydomas. Alfonsas buvo pakviestas ir sėkmingai baigė gydymo kursą. Tai buvo lūžio taškas: jis liko miške kartu su kitais 14 Pamusių kaimo vyrų, tapo jų gydytoju, rūpinosi sužeistaisiais, netgi gydė vokiečių kareivį, prisijungusį prie partizanų. Kai partizanų veikla buvo nuslopinta, o sovietų represijos sustiprėjo, vokiečių jaunuolis, kurį Alfonsas buvo išgelbėjęs, išdavė jį. Už gėrį atsilyginta blogiu – Alfonsas buvo suimtas ir ištremtas į Vorkutą. Šis epizodas liudija apie žmogaus moralinį stuburą – net pavojingiausiomis sąlygomis Alfonsas rinkosi padėti, o ne pasitraukti.
Vorkutos lageriuose Alfonsas Balsevičius patyrė fizinį ir dvasinį išbandymą. Tačiau net ten jo gabumai neliko nepastebėti – po trumpų kursų jam buvo leista dirbti felčeriu. Devynerius metus jis gydė kalinius, stengėsi palengvinti jų kančias. Šis darbas tapo ne tik išgyvenimo priemone, bet ir savotišku pašaukimo įgyvendinimu – nors svajonė studijuoti mediciną buvo sužlugdyta, praktika Sibire tapo jos pakaitalu. Grįžęs į Lietuvą, susidūrė su tremtinio statuso ribojimais, bet nenuleido rankų: mokėsi Kaišiadorių medicinos mokykloje, dirbo Širvintų poliklinikoje, o vėliau baigė Kauno medicinos mokyklą. Taip per Sibiro kančias, išdavystę ir partizaninę kovą išsipildė jo vaikystės svajonė – tapti gydytoju.
Alfonsas Balsevičius žinomas kaip puikus kraštotyrininkas, bet kraštotyros darbų nelaikė nei darbu, nei laisvalaikiu – tai buvo vidinė trauka. Jis siekė pažinti savo krašto praeitį ir ją perteikti kitiems. Vienas žymiausių jo kūrinių – „Padavimas apie Širvintų miestą“, gimęs iš senųjų širvintiškių pasakojimų ir įkvėptas televizijos filmo „Varšas ir Sava“. Pasakojimas apie Širvį ir Intą tapo mėgstamu Širvintų krašto mokytojų ir mokinių skaitiniu, o jo kūrimo procese aktyviai dalyvavo ir žmona Marijona – pirmoji darbų vertintoja ir patarėja. Alfonsas buvo ne tik kraštotyrininkas ir medikas, bet ir menininkas. Jo paveikslai – „Krymo kalnai“, „Katės kalnas“, „Linų mynimas“, „Javų kūlimas“ – atspindėjo tiek gamtos grožį, tiek kaimo darbų sunkumus. Jis kūrė medžio papuošalus, sagių siluetus, net slapta drožė kryželius, nepaisydamas sovietinių draudimų. Vėliau, nusilpus sveikatai, atrado gintarą – rinko gabalus su vabzdžiais, švitrino, blizgino ir kūrė papuošalus, dalyvavo parodose Vilniuje ir Kaune. Iš mažų gintarėlių suvertas rožinis tapo ne tik juvelyriniu darbu, bet ir asmenine relikvija – vieną išsinešė žmona Anapilin, kitą laikė pats sau.
1990 m. Alfonsas iš lauko akmenų sukūrė paminklą savo gimtajam Pamusių kaimui, kuris tuo metu jau buvo išnykęs. Paminklas skirtas kaimo gyventojų, nukentėjusių sovietinės okupacijos metais, atminimui – tai buvo ne tik meninė, bet ir istorinė duoklė tėviškei. 2008 m. už švietėjišką ir kraštotyrinę veiklą jam buvo skirta Igno Šeiniaus premija. 2018 m., minint Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, Širvintų rajono savivaldybė suteikė jam Šimtmečio širvintiškio vardą – tai simbolinis įvertinimas žmogui, kuris visą gyvenimą garsino savo kraštą.
Apie Alfonsą Balsevičių rašoma Benjamino Kondrato knygoje „Kūrėjų pėdsakais“, elektroniniame leidinyje „Vilnijos kraštotyrininkai: bibliografija“, periodikoje. Jo darbai, pasakojimai, meniniai kūriniai ir paminklai – tai gyvas palikimas, liudijantis apie žmogų, kuris, nepaisant tremties, okupacijos, sveikatos išbandymų, liko ištikimas savo kraštui, šeimai ir kūrybai.
Alfonsas Balsevičius mirė 2011 m. lapkričio 20 d., palaidotas Širvintų miesto kapinėse. Šiemet, minint jo šimtmetį, verta ne tik prisiminti, bet ir tęsti jo pradėtus darbus – puoselėti krašto istoriją, saugoti atmintį ir dalintis ja su ateities kartomis.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
| Iš knygos „Didžiosios kovos apygardos partizanai“ (aut. Stanislovas Abromavičius, Kęstutis Kasparas, Rūta Trimonienė).: „Balsevičius Alfonsas, Adolfo, sl. Štikas, g. 1925 Pamusių k., Musninkų vlsč. Nuo 1944 11 – DKR Erelio būrio partizanas. 1945 06 registravosi kaip vengęs mobilizacijos. Suimtas 1947 03 26, Ypatingojo pasitarimo 08 nuteistas 10 m. lagerių ir 5 m. tremties, kalėjo Vorkutoje. 1958 paleistas. 1958 11 28 paleistas iš tremties grįžo į Lietuvą“. |
