Vos tik saulė Lietuvoje pašildo stipriau ir termometras parodo bent 24 laipsnius, prasideda kasmetinis tautos kraustymasis į Palangą. Atrodo, lyg kas būtų paskelbęs visuotinę mobilizaciją. Automobiliai velkasi nuo Kauno, Vilniaus, Šiaulių ir visų rajonų centrų. Visi lekia prie jūros. Visi nori poilsio. Visi nori pabėgti nuo kasdienybės.
Ir tada prasideda verksmų sezonas. Pasirodo, Palangoje šaltibarščiai kainuoja penkis eurus. Kartais šešis. Vienur net septynis. Socialiniai tinklai ūžia taip, lyg kažkas būtų įvedęs mokestį už kvėpavimą pajūrio oru: „Lidle už dešimt eurų visas puodas išeina!“, „Maximoj kibirėlis tik trys eurai!“, „Kam mokėt, jei galima pasidaryt namie?“ Na, tai ir darykitės. Nuoširdžiai. Kas trukdo? Juk niekas žmogui nepririšo automobilio prie Basanavičiaus gatvės stulpo ir neliepė būtinai užsukti į kavinę. Niekas su pistoletu nestovi prie įėjimo ir nešaukia: „Valgyk šaltibarščius už šešis eurus arba važiuok į Sibirą!“
Bet ne. Reikia nuvažiuoti 300 kilometrų, susirasti brangiausią vietą pačiame centre, užsisakyti patiekalą ir paskui tris dienas internete skelbti tyrimą apie kefyro, agurko ir burokėlio ekonominę situaciją Lietuvoje. Dar juokingiau būna, kai prasideda palyginimai: „Už tiek Turkijoj savaitę ilsėčiausi“, „Egipte pigiau.“ Tai ko ten nesėdit? Kodėl kasmet pusė Lietuvos vis tiek suplūsta į Palangą? Jeigu ten taip blogai, taip brangu ir taip baisu, tai pajūryje turėtų lakstyti tik žuvėdros ir keli pasimetę vokiečių turistai. Bet kažkodėl automobilių nėra kur statyti. Kavinėse vietų nėra. Ant tilto žmonių tiek, kad silkėms būtų ankšta. Vadinasi, kažkas čia nesueina.
Tiesa ta, kad lietuviai šiandien gyvena geriau, negu mėgsta apie save pasakoti. Mandri visi aiškinti apie kainas, kai nereikia vasarą šieno su grėbliu grėbti, kilometrinių vagų burokų ravėti ar nuo aušros iki sutemų kolūkyje prakaitą lieti. Vyresni žmonės dar prisimena laikus, kai atostogos buvo ne savaitgalis prie jūros, o papildoma darbo diena darže. Kai vasara reiškė ne kokteilius paplūdimyje, o bulvių apkaupimą, šienapjūtę ir amžiną kovą su piktžolėmis. Dabar žmogus penktadienį po darbo įsėda į automobilį, nuvažiuoja prie jūros, nusiperka kavos už keturis eurus, ledų už tris, šaltibarščių už šešis ir vis tiek jaučiasi beveik ubagas. Keistas tas lietuvis.
Jeigu žmogus tikrai neturėtų pinigų, jis sėdėtų prie ežero savo rajone ir džiaugtųsi gyvenimu. Bet kai turi pinigų, tada atsiranda noras važiuoti į kurortą ir garsiai skaičiuoti svetimus pinigus. Atrodo, kad kai kuriems pats poilsis tampa nebesvarbus. Svarbiausia surasti kainą, kurią būtų galima nufotografuoti ir įkelti į feisbuką su prierašu: „Nu jau visai išprotėjo.“ O po metų tie patys žmonės vėl ten važiuoja. Ir vėl stebisi. Lyg Palanga kasmet pažadėtų, kad šįkart viskas bus kaip 2012 metų kainos.
Dar vienas įdomus reiškinys – žmonės, kurie nuolat aiškina, kad į Palangą nė už ką nevažiuoja: „Aš tai už trisdešimties kilometrų gyvenu ir nevažiuoju“, „Man Klaipėda gražesnė“, „Aš tik žiemą prie tilto nueinu.“ Puiku. Sveikinimai. Medalis jau pakeliui. Bet kažkodėl net tie, kurie nevažiuoja, puikiai žino, kiek kainuoja šaltibarščiai, cepelinai, kugelis ir kava. Toks jausmas, kad Palangos kainų stebėjimo departamentas dirba be poilsio.
Kai pagalvoji, pati Palanga čia mažiausiai kalta. Kurortas daro tai, ką daro visi pasaulio kurortai – gyvena iš poilsiautojų. Niekas nesitiki pigiai pavalgyti Monake, Nicoje ar Santorine. Bet Lietuvoje vis dar tikimasi, kad prie pat jūros sezono metu viskas kainuos tiek pat, kiek kaimo parduotuvėje tarp bulvių ir konservų. Gal didžiausia problema net ne kainos. Gal problema ta, kad lietuviui visada reikia dėl ko nors paburnoti. Jeigu šaltibarščiai kainuotų tris eurus, būtų blogai, nes porcijos per mažos. Jeigu porcijos būtų didelės, blogai, nes bulvės per minkštos. Jeigu bulvės geros, blogai, nes nėra kur mašinos pastatyti. Jeigu yra kur pastatyti, blogai, nes per daug žmonių. O žmonių daug todėl, kad visi ten važiuoja. Net tie, kurie sako, kad nevažiuoja.
Tad kai šią vasarą jau matome socialiniuose tinkluose žmones, pasipiktinusius šešių eurų šaltibarščiais Palangoje, nepulkime jų teisti. Jis tiesiog vykdo vieną seniausių lietuviškų vasaros tradicijų: poilsiauti, fotografuoti meniu ir verkti, kad poilsis kainuoja pinigus. Juk jeigu visi staiga nustotų skųstis, kas tada liktų iš mūsų nacionalinių tradicijų?
J. A.
