Merginos svajonę gniuždo ir valdžios nejautrumas

Įgimta sąnarių artrogripoze serganti ir judėjimo negalią turinti širvintiškė Aldona Vachmistrovičiūtė šiemet baigė Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją, sėkmingai išlaikė brandos egzaminus ir įstojo į Ukmergės technologijų ir verslo mokyklą studijuoti smulkiojo verslo organizatorės specialybę. Kadangi mergina dėl savo sunkios negalės gyventi savarankiškai negali, kartu su ja mokyklos bendrabutyje apgyvendinta ir mama, mokyklos administracija pasirūpino kiek įmanoma pritaikyti neįgaliajai mokymosi ir buities sąlygas. Taigi, Aldona mamos ir savo atkaklumo ir jautrių, geraširdžių aplinkinių dėka turėtų sėkmingai įveikti ir šią gyvenimo pakopą, įgyti specialybę ir ateityje užsidirbti sau duoną, būti kiek įmanoma naudinga visuomenei ir mažesne našta valstybei.

Aldona Vachmistrovičiūtė viliasi pasiekti savo tikslą įgyti specialybę ir būti naudinga visuomenei.

Tačiau Aldonai ir jos mamai iškilo viena problema – kaip penktadieniais po paskaitų grįžti namo į Širvintas, o pirmadieniais – vėl nuvažiuoti į Technologijų ir verslo mokyklą. Šeima, kurią sudaro Aldona ir jos mama, automobilio neturi, o viešasis transportas netinka. Kurgi daugiau kreiptis, jei ne į valdžią – Savivaldybės vadovus. Juk jie kiekvienai progai pasitaikius kalba apie pagalbą ir dėmesį kiekvienam žmogui, apie neįgaliųjų integraciją į visuomenę ir pan. Tiesa, Aldona ir jos mama turėjo karčios bendravimo su Savivaldybės administracija patirties, kai prieš trejus metus buvo sugedęs prie buto įrengtas keltuvas (tuomet pagalbos sulaukė tik iš Neįgaliųjų draugijos pirmininkės Melanijos Jachimavičienės), bet vylėsi, jog šįkart bus kitaip.

Taigi rugpjūčio 20 d. Aldona Vachmistrovičiūtė parašė Savivaldybės administracijai prašymą suteikti jai galimybę penktadieniais ir pirmadieniais pasinaudoti specialiuoju transportu.

Rugsėjo pradžioje mergina gavo Savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojos Rasos Tamošiūnienės pasirašytą atsakymą, kad… prašymo patenkinti negali.

Ir Aldoną, ir jos mamą, žinoma, šis valdžios raštas labai nuvylė.

– Atsakymas – tarsi pasišaipymas. Galima suprasti taip: mergaite, esi neįgali – užteks tau ir vidurinės mokyklos, sėdėk namie ir nekišk niekur nosies… Tai kam tada visur kalbama, kad reikia sudaryti sąlygas neįgaliesiems mokytis, kam kuriamos neįgaliųjų įdarbinimo programos, jei jiems užkertamas kelias įgyti specialybę, – neslėpė apmaudo Aldonos mama Milda. – Ukmergėje mumis labai nuoširdžiai pasirūpino. Netgi buvo kalba, jei negautumėm bendrabučio, laikinai skirti neįgaliesiems pritaikytą socialinį būstą. Tai kaip čia dabar – toje pačioje Lietuvoje toks skirtingas požiūris į neįgalų žmogų?..

Žinant, kad dažniausias mūsų Savivaldybės vadovų atsakymas į bet kuriuos prašymus būna: „Nėra pinigų“, lyg ir nereikėtų stebėtis. Betgi pagalbos prašoma ne dėl kažkokių lengvabūdiškų įgeidžių – tikrai sunkią negalią turintis, bet, nepaisant to, iš visų jėgų į gyvenimą besikabinantis jaunas žmogus nori pasiekti užsibrėžtą tikslą, būti visaverčiu visuomenės nariu. Ko gero, toks atvejis rajone išskirtinis. Ir prašoma ne kokių nors ypatingų, tūkstančius kainuojančių privilegijų.

Pagaliau jei jau taip išsamiai buvo nagrinėjamas A. Vachmistrovičiūtės prašymas ir „ieškoma būdų“ pagelbėti, tai gal buvo galima pasidomėti – o gal iš bėdos tiktų ir paprasčiausias lengvasis automobilis? Juk Savivaldybė jų turi ne vieną.

Kita vertus, ar „ieškodama būdų“ ir „apgailestaudama“ Savivaldybės administracija negalėjo Aldonai pasiūlyti bent jau mokesčio lengvatos, nes mokėti visą kainą – 80 ct/km už Socialinio paslaugų centro ar 69 ct/km – už Neįgaliųjų draugijos teikiamas transporto paslaugas merginai ne pagal kišenę. Gal svarstant prašymą reikėjo ir su pačia neįgaliąja bei jos mama pasišnekėti?

Na o dėl priminimo, kad Aldona turi galimybę įsigyti vairuotojo pažymėjimą ir gauti spec. automobilių įsigijimo/techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, – nei juoktis, nei verkti. Važiuoti reikia jau šiandien, be to, neįgaliojo vežimėlyje sėdinčios sąnarių artrogripoze sergančios mergaitės rankos gana silpnos, tad kažin ar ji pati galėtų vairuoti net ir pritaikytą transportą?..

Ir dar – jei šįkart padėti negalima ne dėl „tradicinio“ pinigų stygiaus, o, kaip rašoma rašte, dėl 2009 metų rugsėjo 29 dieną priimto rajono tarybos sprendimo nuostatų, galbūt laikas tą sprendimą keisti?

„Širvintų krašto“ informacija