Džiugu, kad šįmet pagaliau iš mirties taško pajudėjo seniai kelta problema, kodėl šalyje leidžiami periodiniai leidiniai priversti išgyventi skirtingomis sąlygomis. Jei vadinamuosius „dienraščius“ buvo galima prenumeruoti atokiausiame kaime, tai vadinamieji rajoniniai laikraščiai neperžengdavo administracinės teritorijos ribų. Toks požiūris buvo užsilikęs nuo sovietmečio, kai į lentynėles ir stalčiukus buvo sudėliota laikantis sisteminės hierarchijos.
O norinčius mus skaityti matome ne tik iš gaunamų paklausimų, bet ir internetinės auditorijos apsilankymų statistikos. Kažkada gimtinę palikę ir kituose šalies regionuose įsikūrę kraštiečiai atranda saitus su gimtuoju kraštu, su bendruomene, kurioje užaugo, todėl suprantamas noras sekti ir aktualijas, stebėti gimtojo krašto pokyčius, taip gal net aktyviau dalyvauti bendruomenės gyvenime. Žinoma, tam yra sąlygų ir be vietos spaudos, tačiau papildoma proga nepakenks. Kultūringas, tradicinį raštingumą išlaikęs žmogus laikraščiui jaučia sentimentus. Turime ne vieną kraštietį, kuris užsuka ir į redakciją ir paprašo bent pluoštelio senų laikraščių, iš kurių galėtų sužinoti, kuo mes gyvename.
Jis mato viešojoje erdvėje pristatomus pokyčius Širvintų rajone, todėl nori žinoti dar daugiau.
Džiugu, kad dabar kurį nors šalies regioninį laikraštį, net mažiausio tiražo, galima prenumeruoti bet kuriame šalies kamputyje. Esi kilęs iš Mažeikių ir įdomu, kas ten vyksta, – skaityk į Širvintas atkeliavusią „Santarvę“. O gal atvykęs iš Rokiškio? Tada prenumeruok „Gimtąjį Rokiškį“. Taigi, ir „Širvintų krašto“ puslapiuose apžvelgiamomis aktualijomis galės gyventi net atokiausiame viensėdyje prie Latvijos sienos nusėdęs buvęs širvintiškis.
Šiandien laikraščiai jau nėra naujienų skleidėjai, su tuo daug operatyviau susidoroja tas naujienas žaibiškai skleidžiantys socialiniai tinklai. Tačiau laikraščiams vis dar tenka bendruomeninės ir kultūrinės žiniasklaidos funkcija, kurios socialinė žiniasklaida kratosi dėl jai „per ilgo formato“. Šiandien jau nebekalbama, kad tradicines knygas netrukus išstums elektroninės skaityklės. Norisi tikėtis, kad artimoje ateityje panašiai bus kalbama ir apie laikraščius. Galbūt dar kartą pakis jų stilius, forma, tačiau laikraštis išliks toks pat atsakingas, tik patikimų žinių šaltinis. Nors informacija kainuoja, bet jos neturėjimas kainuoja dar daugiau.
Gintaras Bielskis
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite gruodžio 1 d. laikraščio numeryje.
