Ar ne per vėlu?

Ne tik opozicijos, bet ir saviškių prieštaringų vertinimų sulaukia naujojo sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio pasisakymai ir planai pakreipti sveikatos reformą kitokia linkme. Žiūrint provincijos paciento akimis, daugelis minčių ir siūlymų yra tikrai sveikintini. Vien jau dėl to, kad jis daugiau dėmesio rengiasi skirti Lietuvos regionams. 

„Rajonų gyventojai negali būti gąsdinami ligoninių uždarymu, esą čia liks tik špitolės. (…) kai kalbama apie rajonines ligonines, reikėtų galvoti apie jų kooperavimąsi, jungimą į regionų kompleksus. Tarkime, ten, kur yra puikiai renovuoti ligoninių skyriai, gali būti atliekamos planinės operacijos. Juk kodėl nenusiuntus mobilių brigadų iš Vilniaus į Molėtus ar Širvintas, kad jie atliktų planines operacijas pacientams iš regionų. Reikia išnaudoti infrastruktūrą“,- sakė Vytenis Andriukaitis interviui žurnalui „Veidas“. Anot ministro, paslaugos gali keliauti arčiau pacientų, nes į rajonines ligonines investuota nemažai pinigų, sukurta puiki infrastruktūra, įrengtos šiuolaikiškos operacinės. Ministras siūlo nedraskyti rajoninių ligoninių operacinių, o sukurti tokią sistemą, kad chirurgai iš didmiesčių galėtų atvykti į rajonus operuoti žmonių.

Ministrui pritaria ir Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas, Ignalinos rajono meras Bronis Ropė, kurį cituoja „Valstiečių laikraštis“: „Ar būtina važiuoti į Vilnių operuoti apendicitą, jei tai galima padaryti bet kurioje rajono ligoninėje? Kauno, Vilniaus ligoninėse netelpa ligoniai, sako, net vaikai koridoriuose suguldyti, o rajonų ligoninių operacinės – tuščios. Be to, laikyti ligonį tretinio lygio gydymo įstaigose kainuoja tris kartus brangiau. Po operacijų ligoniai gali būti gydomi rajonuose.“

Tiems, kurie seka rajono gyvenimo įvykius, ministro V. Andriukaičio mintys turėtų pasirodyti jau kažkur lyg ir girdėtos. Na, žinoma, – juk prieš kelerius metus apie tai kalbėjo tuometis Seimo narys Jonas Pinskus, tokias mintis kėlė Živilė Pinskuvienė.

Kai Sveikatos ministerijai vadovaujant liberalcentristų statytiniui Algiui Čaplikui  Širvintų ligoninėje iškilo grėsmė netekti chirurgijos skyriaus, tuometis Seimo narys Jonas Pinskus, beje, išrūpinęs Širvintų ligoninei daugiau nei 2 mln. litų moderniai įrangai įsigyti, interviu „Širvintų kraštui“ sakė: „… tereikia atsidurti paprastų rajono žmonių vietoje ir pabandyti atsakyti sau į paprastus klausimus: „Ar reikia visavertės ligoninės Kiauklių krašto žmonėms? Ar reikia – družiečiams, gelvoniškiams, kitų miestelių gyventojams? Pagaliau – ar reikia ligoninės patiems medikams?“ Neabejoju, jei tikrai su žmonėmis būtų nuoširdžiai bendraujama, žinomi jų poreikiai ir lūkesčiai, atsakymas būtų vienas: „Reikia!“ Štai dėl to ir turime kovoti surėmę pečius. Reformų, kurios žalingos žmonėms, negali būti.“ Deja… Jos buvo vykdomos. Drastiškai.

2010 rugsėjo 25 dienos „Širvintų krašte“ spausdinome Živilės Pinskuvienės nuomonę: „Prieš skiriant milijonines lėšas Širvintų rajono ligoninės Chirurgijos skyriui renovuoti, aparatūrai pirkti, pats Sveikatos apsaugos ministras, viešėdamas Širvintose, pasakė, kad tos lėšos neturėtų būti švaistomos sienoms dažyti, o būtų įsigyta tokia įranga, kad čia, netoli Vilniaus, prie gero kelio esančioje ligoninėje galima būtų daryti paties aukščiausio lygio operacijas; galbūt jos būtų specializuotos, nes, sakysime, sąnarių keitimo operacijos šiuo metu yra labai paklausios, jų eilėse laukia daugybė žmonių. Įrengus šiuolaikine aparatūra aprūpintą operacinę, kelias komfortiškas mokamas palatas, į Širvintas operuoti, be jokios abejonės, būtų važiavę labiausiai patyrę Vilniaus chirurgai, profesoriai, ligoninėje būtų atliekama ne 200, bet gal daugiau kaip 1000 operacijų per metus, nuomodama palatas su visais patogumais ligoninė būtų uždirbusi pakankamai pinigų susimokėti už komunalines paslaugas.“

Tuometiniai valdantieji iš tokių minčių buvo linkę pasišaipyti kaip iš nerealių. Bet, panašu, tai buvo ne kažkokie tušti svaičiojimai, o dėmesio vertos įžvalgos. Juk kaip tik apie tai dabar kalba naujasis sveikatos apsaugos ministras ir jį palaikantieji. Tačiau yra vienas „bet“… Ar ne per toli jau nueita draskant mažąsias ligonines, ar jau ne per vėlu kalbėti apie kai kurių paslaugų sugrąžinimą? Juk Širvintose apskritai beliko vienas chirurgas, neskaitant atvažiuojančiųjų pabudėti po darbo valandų ir švenčių dienomis. Atkakliau priešintis vykdomai gerai neapgalvotai ligoninių pertvarkai reikėjo tuomet, prieš kelerius metus. Iš tai pačiai liberalcentristų partijai kaip ir sveikatos ministras A. Čaplikas priklausančio tuomečio rajono mero K. Pakalnio buvo tikimasi atkaklesnių veiksmų siekiant išsaugoti esamą ligoninės struktūrą, bet… Štai ir turime tai, ką turime (tiksliau – neturime…).

O apskritai – medikai kiekvienąkart, keičiantis ministrams, su nerimu klausosi postringavimų apie būsimus pokyčius – mat kiekvienas ministras su savo šalininkais bando „įnešti“ savų korekcijų, kartais net ir labai ginčytinų bei abejotinų, tačiau kiekvienas reformos vingis savotiškai sujaukia ir sveikatos sistemos valdymą, ir administravimą, ir ligoninių lovų planavimą, ir specialistų paskirstymą, ir daugelį kitų dalykų. Kartais ima atrodyti, kad visose tose pertvarkų peripetijose paciento, dėl kurio neva visa tai daroma, apskritai niekas nepastebi…

Aldona Bareckienė